Kaip teigia judėjimas „Act Up”, tylėjimas tolygus mirčiai (Silence equals death). Todėl teatro scenoje prabilta. Ir ne tik ramiai pasikalbėta, bet išrėkta: „Aš esu pyderas, Mama! Ir tuo didžiuojuosi.”
2001 m. režisierius paprastomis priemonėmis ir puikiu aktorių ansambliu sugebėjo sujaudinti tomis pačiomis temomis, kaip ir šiandieninėje „Tiksinčioje bomboje“, kur jos yra pateikiamos visiškai tiesmukai, o naudojami įvaizdžiai – visiškai pasenę.
Kodėl homoseksualus žmogus čia vaizduojamas taip stereotipiškai? Ar jis yra „kitoks”, ar vis dėlto toks pat kaip kiti žmonės? Ar paryškinant kitoniškumą nekyla pavojaus, kad į jį ir bus žiūrima kaip į „kitokį”?
