Statant operas dažnai dėmesys sutelkiamas į stambius muzikos ir veiksmo blokus, kurie tarsi kreipia į kitus lygmenis, kitokius išgyvenimus, o čia drįsčiau kalbėti apie supsichologintą, sužmogintą Wagnerio operą.
„Valkirijos“ projektas galėjo tapti įspūdingu dviejų „lėto meno“ adeptų susitikimu. Bet įvyko gal lauktas, o gal ir nelauktas dalykas: režisierius nusprendė Wagnerio dramą statyti atsietai nuo Wagnerio muzikos.
Ar kas nors galėjo įsivaizduoti, kad tokie dalykai gali nutikti Nekrošiaus spektaklyje? Vyliausi, kad po pirmojo premjeros spektaklio skraidančių artistų bus atsisakyta. Deja.
Ši beskonybė (kad ir kiek skonis būtų subjektyvus) vis dėlto užduoda esminę mįslę, tą retorinį „kaip taip?“. Būtent per stipri eklektika verčia atmesti, kad režisierius viso to neregi, kaip ir prielaidą apie visišką cinizmą.
Dar 1892 m. Adolphe’as Appia reikalavo atsisakyti realistinio stiliaus, tvirtindamas, kad „Nybelungo žiedo“ dramos amžinumą geriausiai pabrėžtų abstrakti erdvė.
Raitų valkirijų pulko nesitikėjome, jo ir nebuvo. Bet ar su pririštais ant nugaros gremėzdiškais deglais, senamadiškai išpuoštos ir „subutaforintos“ jos atitinka režisieriaus estetiką?
Eiliniam teatro žiūrovui su šiokiu tokiu teatrinės kūrybos vartotojo bagažu Eimunto Nekrošiaus „Valkirijos“ sceninė versija palieka tiršto, paslaptingo, teatrinio „gesamtkunstwerk“ įspūdį.
