Lyg vartytum seną giminės fotoalbumą, iliustruotą tarp realybės ir mito jau pasiklydusiais artimųjų pasakojimais.

Emocijos santūrios ir prigesintos, o aktoriai bendrauja ne žiūrėdami vienas kitam į akis, o tiesiai priešais save kažkur į tolumą.

Kurdama vaikams, Kirsten Dehlholm nebando banalinti turinio ar atsisakyti mėgstamos formos, kurioje dominuoja garsas ir vaizdas.

Siužetas čia plėtojamas pagal komiksų logiką – veikia tipažai, ne charakteriai. Veikėjai – žinomos asmenybės, bet besielgiančios keistai.

Kūrėjai išvengė nacionalinės operos formato „spąstų“. Vis dėlto opera savo tikrąjį tapsmą Opera patiria (arba ne) tik teatro scenoje.

Džepetas sukuria Pinokį iš elektros prietaisų atliekų, jo akys šviečia, o kai meluoja – įsižiebia ir diodinė nosis.

„Pinokyje“ labiausiai pasigedau vieno svarbiausių lėlių teatro elemento – ypatingo aktoriaus santykio su lėle.

Aktoriai savo personažų tapatybę kuria, atskleisdami bendražmogiškas jų savybes, o ne kultūrines ar religines keistenybes.