Lėlių teatras Lietuvoje nei labai ryški, nei matomiausia scenos meno rūšis. Ir gerai. Nes „maži“ mažiau įpareigoti. Todėl laisvesni eksperimentuoti, žaisti, kurti ir nepatikti.
Žaviausia šio „Don Žuano“ režisūros dalis – tai operos „dramatizacija“, jei tiksliau – režisieriaus įtaiga, lėmusi ryškių charakterių atsiskleidimą.
Šokėjai vis skatina žiūrovus suprasti jų spektaklius savaip ir drąsiai, džiaugdamiesi, jog šokio meno suvokimas bemaž neturi ribų.
Balsai juda erdvėje. Ką tik buvo prieky, dabar jau už tavęs, eina ratu, atsimuša, sėda šalia. Supa iš visų pusių, bet negąsdina.
Galiausiai – žinome, kad Lietuvos šiuolaikinis šokis turi nepaprastai daug potencialo, kurį saugant ir vystant galima išauginti pasaulinio lygio reiškinius.
Netikėti, užburiantys ir net šokiruojantys kūriniai, kurie plečia žiūrovų akiratį. Festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ moka stebinti.
Gal jau stojo šviesus metas, sutaikęs gyvenimišką kūrybos rutiną, kasdienes vienatvės valandas su meniniu įkvėpimu, dvasiniu nušvitimu, ištinkančiu kūrybos palytėtuosius.
Scena panaši į gyvą audiovizualinį paveikslą, tobulai organizuotą pagal aukščiausius estetikos dėsnius, kuris švenčia groteską.
Ir kulminacija: jie ne tik siekia bet kokia kaina prilygti vienas kitam, bet ir, neprarasdami bendrystės, pranokti kitą ir save.
