Galima spektaklio ir nesuprasti, bet tai, kad nuojautos tampa realybe, teatras pasako atvirai.

Teatro „mechanizmas“ šiame spektaklyje ryškiausiai šifruoja žiūrovą: teatras – tai jausmų bordelis, į kurį kaskart einama patirti iliuzijos.

16-ąjį kartą sostinėje vykstantis tarptautinis teatro festivalis į žiūrovus atsuko amžinųjų ir kasdienių klausimų veidrodį.

Kai scenoje išvysti už pavadėlio pririštą batą, supranti, kad spektaklyje yra ir tų, kurie nekalba, tik pasirodo daiktuose.

Šiuolaikiniame cirke siekiama ne tik meistriškumo, bet ir pasakoti istorijas, perteikti idėjas bei kelti klausimus.

Nieko neatsiminti, kartoti „aš nieko neatsimenu“ yra patikima anestezinė uždanga, vienintelė strategija ištverti dabartį.

Faktais paremtos dokumentikos, skausmingai „iškertančios“ skaičiais, jau pakanka, – belieka apeliuoti į žiūrovo širdį.

Režisierius dirba stambiais potėpiais, jam svarbesnė Majakovskio kaip idėjos, simbolio, neišsitenkančio viename kuriame laike, reprezentacija.