Meilė šiame spektaklyje netenka metafizinio lygmens. O gal tai mes, pavargę šių dienų teatro lankytojai, jau tampame tikrais kraujasiurbiais, kurių nuoširdus jausmas scenoje nebestebina ir galbūt net nebedomina.
Visa tai sugula į mozaikišką, vizualų, darnų audinį. Be patoso, moralizavimo, dirbtino brukimo ar siekio kurti kažką specialiai nesuprantama, nes čia visiems svarbu būti suprastiems ir suprasti kitus.
Šio spektaklio vertė – jo terapinis poveikis. Režisierius, jungdamas savo gyvą buvimą, fotografijas iš asmeninio archyvo ir lėles, pasakoja dramatišką savo gyvenimo istoriją.
Spektaklis skyla į dvi dalis, reprezentuojančias skirtingus teatro tipus: vienokį teatrą stebime iki Vilko pasirodymo ir jau kitokį – jam pasirodžius.
Įdomu, jog spektaklis vyko tokioje nestandartinėje erdvėje, dvelkusioje kaimiško pieno bei mėsos kvapu. Kita vertus, tai buvo pagrindinė priežastis, lėmusi itin fragmentiškus spektaklio įspūdžius.
Sukurti netaisyklingą spektaklį – puiki intencija, tačiau „Vaikystė“, sulaukdama daugiau dėmesio ir įgydama vardą, pati palaipsniui tampa taisyklinga.
Keli iliustratyvūs vaizdai, pora puikių skulptūrų – viskas, į ką buvo verta žiūrėti. Jokios kūrybinės drąsos ir jokių iššūkių teatro žiūrovui.
Žiūrint pastarųjų metų režisieriaus pastatymus, nejučia pradedi įtarti jį įkvėpimo semiantis pačioje giluminėje teatro prigimtyje, jo sakraliame, ritualiniame, religiniame slėpinyje.
Ir dievaži, norisi kalbėtis, visai nesidrovint tų pirmąkart matomų žmonių, nes įvairios istorijos išjudina tavo nerimo paslaptis ir pasirodo, kad jos yra bendros.
