Tarp operos ir oratorijos žanrų pasiklydusi „Semelė“ įtraukė į dinamišką spektaklį, kuriame muzikaliai judėjo choras, veikė spalvingi, smagiai pašaržuoti personažai.
Kai kam pjesė atrodo neišbaigta, tačiau man brangi asmeninė autoriaus patirtis, jaudina iki skausmo pažįstamos uostamiesčio vietos ir kiti išskirtinai klaipėdietiški motyvai.
Šiame dvikrypčiame kelyje bet kuri stotelė yra įdomi ir vertinga – tarsi kaleidoskopas, sudėliojantis vis naują kombinaciją, kuria norisi ir grožėtis, ir analizuoti.
Kam toks „pjesės skaitymas“ yra naudingas? Patikrinti aktorių atminčiai? Žiūrovų dėmesiui? Juk pjesę, kaip literatūros kūrinį, vienumoje skaityti kur kas įdomiau.
Žiūrint spektaklį, ilgokai neapleido buvimo sapno iliustracijoje jausmas. Tik vyksmui gerokai įpusėjus, kelissyk numalšinus norą pabusti, garsai, judesiai, vaizdai pradėjo kvėpuoti organiškiau.
Regis, būtent teatro džiazuojanti penkeriukė ir siekė. O geriau būtų tiesiog žaidę.
Estetikos ir etikos sankirtos itin opios, nors, reikia atsidusti, spektaklio svarstyklės taip nieko ir nenusvers.
Paveikiausios spektaklio scenos buvo tos, kuriose niekas nieko neaiškino, arba jei ir aiškino, pakankamai negarsiai, nekonkrečiai ir netrukdė kurti savų pasakojimų.
Perkeldami žiūrovą iš pasąmonės į realybę, kūrėjai sukūrė meninį kelią iš mūsų vidinio pasaulio į išorinį.
