Kūrėjams nestinga drąsos būti vienu metu žmogiškai nuogiems ir juoktis iš profesinių triukų, žongliruoti jais, vis netyčia (?) pametant kamuoliuką.
Yana Ross sukuria be trikdžių dirbantį, sustyguotą aktorių ansamblį, kurio kiekvieną narį norisi apžiūrėti atskirai.
Jų nuobodulys neramus. Jis iššaukiantis, grubus, pabrėžtinai kvailas. Tai – ne tikroji veikėjų būsena, tai – tik jos demonstracija.
Lietuva – tai šalis be nostalgijos, ištrynusi sovietmečio propagandos simbolius. Tai maža vieniša šalis dideliame pasaulyje.
Keičiasi tik ironijos pobūdis ir taikinys, tačiau pro ją visada prasisunkia liūdesys, nuovargis ir stiprėjanti neviltis.
Man pasisekė – mačiau garsių rusų režisierių Georgijaus Tovstonogovo, Anatolijaus Efroso ir Jurijaus Liubimovo „Trijų seserų“ pastatymus.
Apsilaupiusių lentų grindys, pakyla scenos viduryje nuklota kilimais, lyg surinktais ir suneštais čia iš įvairių vietų, savo vietos neturinčios apdaužytos kėdės ir surudusi metalo tvorelė virš galvų, vainikuojanti namus, kuriuos jau persmelkė atsitraukimas.
1990 m. kovo 2 d. įkurtas Vilniaus valstybinis mažasis teatras 2005 m. lapkričio 11 d. žiūrovus pakvietė į savo sceną Gedimino pr. 22. Lapkričio 11-oji – ypatingas įvykis ne tik trupei: teatras gyvuoja jau penkiolika metų, jau trečioji karta įsiveržė į jo sceną, jis matė ir šilto, ir šalto, bet tik dabar jis, seniai iškėlęs galvą, kelia ir savosios scenos uždangą.
Rimas Tuminas nė nežada nuduoti, kad „Trys seserys“ išvyks į Maskvą – publika, su kuria jis kalbasi, kuriai ir atidaro savo Mažajį teatrą, puikiai žino, kuo baigsis pjesė. Jokių iliuzijų.
