Priešinguose poliuose stovinčios karalienės Areimos spektaklyje atrodė kaip princesės iš skirtingų dailininkų iliustruotų pasakų:
Postdraminio teatro epochoje primirštos klasikos atgaivinimas scenoje jau savaime yra pozityvus reiškinys. Vis dėlto stengiausi išsiaiškinti, kodėl režisierius „nuskriaudė“ Škotijos karalienę Mariją Stiuart ir spektaklį centravo į Elžbietą.
Panašiai kaip vaidyba, buvo supainiotas ir pats spektaklis. Jis, regis, turėjo būti tragedija. Tačiau abi pagrindinės karalienės nepasirodė galinčios sukelti empatijos, tad ir jaudintis dėl jų likimo buvo itin sunku.
Artūras Areima pastatė jau trečią Schillerio pjesę, ir šis kryptingumas intriguoja, tačiau ar atveria jaunas režisierius „Veimaro klasicizmo“ autorių šiuolaikinei publikai?
Nieks čia prie nieko nelimpa ir jau tikrai kad netarnauja bendram labui. Ir kas gi galėtų būti bendro, kai kiekvienam atskirai, savomis priemonėmis bei jėgomis tenka kovoti už išlikimą?
