„Savižudis”, prasidėjęs kaip vodevilis, greit virsta farsu, kuris sudėtingai kristalizuojasi ir tampa tragedija. Ją, pasislėpusią po farso situacijų mažareikšmiškumu ir komizmu, išreikšti labai sunku, ne kiekvienam meistrui įkandama.
Atrodo, kad, tokį spektaklį pamatęs, Stalinas būtų pasigailėjęs, kam įkalino pjesės autorių gulage.
Pamirštant istorinę chronologiją ir šiuos du autorius skiriančius dešimtmečius, abu paskelbė šachą sovietinei epochai; savo matu ją dabar ryžosi pribaigti ir du jauni režisieriai. Anot klasiko, ledas pajudėjo…
„Publika, sutik savo likimą!“- skelbia į Kauno dramos teatro avansceną išėjęs Podsekauskas, ir publika, ko gero, net neįtaria, kad likimas bus jai malonus. Jos laukia stilingas marazmėlis.
„Savižudis” – teatras, mėginantis kalbėti pagal paskutinį mados klyksmą: nesvarbu ką, svarbu tik kad visiems būtų smagu.
