Vis dėlto „Publika“ nėra tik specifiniam adresatui skirtas spektaklis, nes apeliuojama į universalią, nuo lytiškumo nepriklausomą emocinę atmintį. Išdavystė ir kaltė, kapinaitės, kuriose visi neilgai trukus susitiksime kaip amžini jų gyventojai, – bendra visiems.
Homoseksualumo tema šiam režisieriui niekada neatrodė svarbi ir prasminga pati savaime – tai tik nežymus, nereikšmingas bendražmogiškos dramos ornamentas.
Turint omeny pagreitintą mūsų laikų įvykių multiplikaciją, keturiolikos metų laikotarpis, skiriantis abu spektaklius, yra didžiulis laiko tarpas Lietuvos kultūros kismo istorijoje.
Jau dera, jau pribrendo laikas vadinti savais vardais ir šiuos mūsų kultūrinio gyvenimo reiškinius. Ir homofilinės pasaulėjautos kūrėjų pasaulis, ir jų kūrybos apraiškos taip pat yra mūsų kultūrinė patirtis, kuria turime teisę ir privalome didžiuotis.
Teatrui dengiantis teatru užstringama… teatre. Save kontempliuojantis kūrinys tampa nebeįdomus. Nors akis gaudo kiekvieną judesį, scenos, kostiumo pasikeitimą, asmens tai nepaliečia.
Anuometiniai jauni aktoriai buvo berniukai iš teatro, labai fiziški, tačiau regimai besidrąsinantys, su dar nenudžiūvusiu mokomosios scenos etiudų pienu ant lūpų. Dabartiniai – iš gatvės, savo personažus konstruojantys iš šiandieninės agresyvios laikysenos stereotipų.
Gintaras Varnas po 14 metų pertraukos į sceną grąžino ispanų poeto Federico Garcios Lorcos pjesę „Publika”. Režisierius pabrėžė, kad šįsyk kūrė visiškai kitokį spektaklį.
Kodėl Oskaro Koršunovo teatras pasikvietė šią jauną menininkę po savo stogu? Tai teatro, kuriam neužtenka šiandienos tradicijų, teatro, ignoruojančio miesčionišką skonį, rizika ir aktyvi naujo dialogo su publika paieška.
