Pridėkime spektaklio metu lygiai srūvančią šventojo, tragiškojo mūsų dailės ir muzikos nukryžiuotojo, kankinio – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninę poemą „Miške” – ir turime lietuviškos dvasios vakarą, lietuviškas dausas.
Ir Dantei, ir Nekrošiui „Pragarą“ sekėsi kurti daug geriau, „tamsiame miške“ atsirasdavo daugiau variantų. Šviesos soduose nuleipsti lyg nirvanoje – nelieka jėgų nė kūrybai. Ir kam dar kūryba rojuje!
Viskas čia nusipučia, nuplaukia, nuteka, nepasilieka. Tyčia, be jokios tragedijos. Žaismingai. Jūros, tos visagalybės, , čia tikrai nėra. Ji nunyko, perdžiūvo balutėmis, susiraukšlėjo tarp senos knygos lapų, virto dulkėmis.Liko aidai. Prisiminimų muzika.
Dante’s kūrinys E. Nekrošiui – tik atspirtis, tema vaizduotei. E. Nekrošiaus režisūra įgauna vis daugiau choreografijos, pantomimos bruožų, tad „Rojus” panašus į neskubrų etiudą, sudėtą iš plastinių improvizacijų.
