Svarbiausiame Suomijos teatro žurnale pasirodė suomių dramaturgijos propaguotojos Helenos Autio-Meloni straipsnis apie „suomiškąjį“ Lietuvos dramos teatrų sezoną.
Dviejų žmonių asmeninė istorija, ir jų tikėjimo išpažinimo istorijos paverstos schemomis. Galbūt suomio Jokelos pjesė žmoniškiau papilnėtų ramiai suvaidinta šiltame radijo teatre?
Spektaklis nesiekia pateikti vienareikšmiškų atsakymų. Tuo jis skiriasi nuo paviršutiniško žurnalizmo, kai tiesa pateikiama ir įteigiama žiūrovui ar skaitytojui kaip savaime suprantama banalybė.
Kokie dėsniai galioja šioje teritorijoje? Ar tai ritualinė erdvė, kurioje dera vykdyti tik tam tikrus reglamentuotus judesius ir patirti tik tam tikro pobūdžio emocijas ir mintis?
Kaip galima statyti pjesę, giliau nepasidomėjus mums ne itin pažįstamos šalies protestantiško religinio gyvenimo ypatumais, nepasidomėjus, kuo sekta skiriasi nuo tradicinės bažnytinės bendruomenės?
Pačiu geriausiu atveju „Fundamentalistus“ būtų galima laikyti ne itin vykusiu spektaklio eskizu, kokių būna apstu Audronio Liugos organizuojamose kasmetinėse „Naujosios dramos akcijose“.
