Jaunas režisierius egoistiškas: jis deklaruoja savo poziciją ir drąsiai, žiūrėdamas tiesiai į akis, reikalauja ją išklausyti. Tai erzina, tai nuobodu, bet tenka nusileisti.
Iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad pradedančiajam režisieriui nepaprastai knietėjo scenoje išbandyti kuo platesnį scenos technikų, įvaizdžių ar triukų arsenalą.
Artūras Areima sukūrė „normalų“ spektaklį su keletu išties stiprių vietų. Turint galvoje, kad šiandienos lietuvių scenoje „normalu“ beveik tapo „gerai“ sinonimu, debiutuojančiai trupei galima dėti pliusą.
Debiutantas aiškiai nesugeba ir dar nemoka išsaugoti, užfiksuoti ir išvystyti savo spektaklyje padaryto atradimo. Ir jis elgiasi tarsi kūdikis, pirmąkart atsiradęs žaislų supermarkete: jis griebia iš lentynų visus žaislus iš eilės, kas papuola, ir bando su jais išdarinėti visai ne tai, kas pridera.
Rašyti apie dar niekam nežinomą Areimą paskatino tai, jog tai jaunas menininkas, kuris turi tikro teatro pojūtį ir sugeba kurti vidinę spektaklio dramaturgiją, o ne lėkštai dėlioti scenas.
Jauno lenkų dramaturgo Michalo Wałczako pjesė „Kelionė į kambario vidų“ sulaukė neįtikėtinai dosnaus ir laimingo likimo šiuolaikiniame Lietuvos teatre.
