Petro Vaičiūno komedijos „Patriotai“ kritinis patosas 1954-ųjų spektaklyje buvo nukreiptas rūsčiai „demaskuoti“ buržuazinę Lietuvos praeitį. Tai padaryta pagal visas socrealizmo taisykles.
Vaitkaus pasirinkimas būtent vasario 16 d. proga suvaidinti „Patriotus“ – ne vien meninis, bet ir pilietinis, jei ne politinis, gestas. Spektaklio metu plevėsuojanti trispalvė, juolab Vaičiūno veikėjų skambios frazės kaip niekas tiksliai įvardijo, kur esame ir kas esame.
Tai, kad spektaklis „Patriotai” sukurtas pagal pirmosios nepriklausomos Lietuvos laikus vaizduojančią pjesę, jos rėmų nedarkant – graži, įdomi, bet mažai reikšminga detalė.
Vaitkaus analitinis protas visada preparuodavo kūrinius, todėl jam statyti idėjiškai ir politiškai angažuotas pjeses – vienas malonumas.
Jonas Vaitkus pastatė ne tik gerą spektaklį, bet Jaunimo teatrui sukūrė aukšto lygio komercinį produktą, gerą „popsą”. Šiandien vis tiek galime pasakyti, kad teatrinis sezonas „įvyko”.
Pražilęs režisierius parako ir pasiutimo turi daugiau nei garsieji jo mokiniai. Jis įrodo, kad Vaičiūno pjesė, tegu ir nepaprastai plepalinga, palyginti su šiuolaikine dramaturgija, lyg dabar rašyta.
Kad Vaičiūnas gali būti šaižus ir nerimastingas, ir natūralus, ir „neišprievartautas“ – vienas spektaklio netikėtumų. Istorinį laiką spektaklyje nužymi tarpukarinės ir šiandienos Lietuvos ženklai.
