„Meistro Solneso” premjera dar kartą parodė, kas nutinka su stipria dramaturgija, kai nėra tvirtos režisieriaus rankos, skvarbesnio žvilgsnio į statomą medžiagą. Y.Ross spektaklis priminė savotišką nesvarumo būseną.
Ibseno veikėjus perkėlus į simbolinę erdvę, niveliavus ir abstrahavus jų charakterius, prasmės ir aštrumo netenka viena svarbiausių Ibseno dramų temų – individualaus pasirinkimo, kad ir kokią griaunamąją galią jis turėtų.
