Spektaklio kūrėjai istoriją iš Ispanijos perkelia į abstrakčią, didelėmis vėduoklėmis dekoruotą ledinio šaltumo aplinką.
Spektaklis pagal knygą, sulaukusią nemažai pagyrimų už keliasluoksniškumą ir filosofines potekstes, tapo tik niekuo neišsiskiriančia pramoga.
Sunki lietuviškųjų vestuvių spyruoklė čia įsitempia lėtai, o trūkusi kerta skaudžiai.
Nelengvi jauno režisieriaus ir jaunų aktorių klausimai, kurių atsakymų ieškoma spektaklyje.
Verta tikėti, kad laikui bėgant spektaklis kūrybiškai sutvirtės, susitelkus į pagrindinę mintį jo tikslas sukonkretės, o personažai taps savi patiems aktoriams.
Jei ne kvailokas 2-ojo paveikslo „intymus“ herojų sugulimas, režisierių būtų galima pagirti už išradingas ir subtilias Romeo ir Džuljetos mizanscenas.
Kūrėjams nestinga drąsos būti vienu metu žmogiškai nuogiems ir juoktis iš profesinių triukų, žongliruoti jais, vis netyčia (?) pametant kamuoliuką.
Kadangi saliamoniškoms tiradoms spektaklis neįkvėpė, subjektyvų įspūdį pabandysiu išdėstyti savo „Punktuose apie „Reikalus“.
Kūrybinė spektaklio komanda parodė kiek kitokį KJT veidą – tvirtą, vis dar besąlygiškai atvirą, bet jau kūrybiškai subrendusį.
