Prieš mus, sėdinčius, jos – keliaujančios. Ir ne tik iš noro pasirodyti, kokios yra puikios, bet ir kviesdamos veikti.
Ryškus apšvietimas, milžiniškas ekranas, vaizdo projekcijos, muzika ir aktorių judesiai tarsi sukuria euforijos burbulą, simbolizuojantį pinigų ir šlovės iliuziją.
Šis spektaklis – taip pat ir durys į aktorių biografijas, plačiau ar siauriau prasiveriančios, nelygu teatro žiūrovo patirtis ir atmintis.
99-ąjį operos teatro sezoną atidariusi premjera kelia klausimą, ar pats teatras nėra (neturėtų būti?) Mėlynbarzdžio pilis?
Sujudinęs ne tik „Rusiško romano“, bet visą teatro mechanizmą, šiam teatrui jis padovanojo tikrą galimybę toliau klestėti, tęsti savo tradicijas.
Bet juk tai nemirtinga klasika, negi aš noriu, kad kūrėjai ją iškraipytų? Dar ir kaip. Trokšte trokštu, kad ji būtų sąmoningai numarinta. Arba interpretuota.
Spektaklio pabaigoje nuvilnija Chajos meilės prisipažinimo Vilniui melodija, o per ją atsiskleidžia ir dabartinės kartos vilniečių meilė savo miestui.
Pjesės replikos ir įvykiai įsuka suvokėjo sąmonėje ištisą interpretacinį emocinį stereo – turbūt vertingiausia, ką gali dovanoti meno kūrinys.
O apie režisūros genialumą „Rusiškame romane“ skaitykite Oskaro Koršunovo Facebook paskyroje ir spektaklio programėlėje.
