Mįslė „Šaltis, kurstantis ugnį“ yra raktas į šio spektaklio spalvinį koloritą: mėlynąjį peizažą vis nudažo kraujo raudonumo Turandot šleifas.
Spektakliuose „Tobula pora…“ ir „Bagadelnia“ veikia garbingo amžiaus personažai, bet viename specifinė senatvė yra metafora, o kitame – gyvenimo tarpsnis.
Artėjant dvyliktajam „Domino“ gimtadieniui pats laikas užeiti į vieną naujausių spektaklių ir patikrinti, kokią komediją šiandien kuria būrį puikių aktorių įdarbinęs teatras.
Nacionalizmas atsiskleidžia pirmiausia kaip šiaudas vienišiems, nenusisekusių likimų žmonėms.
Išsiblaivius paaiškėja, kas apsivėmė, kas prie stalo užmigo, kas su kuo permiegojo, kas ką mušė… ir einama gerti toliau. Nes tokia šito miško tvarka.
Parodija pasižymi paradoksaliu „kvailių šventės“ efektu: dažnai ji dar labiau įtvirtina parodijuojamojo objekto galią.
Iš pradžių bandai klausytis teksto, vėliau savaime įlieji jį į bendrą triukšmo savaną, į kurią išeini beginklis, tyras kaip liūtas, kuris leidžiasi užpuolamas.
Jos kalbėjimas atbudina pamirštą trauką aktoriniam teatrui. Veiksmui, kuriame neveikia jokia vizualika, ir esi priverstas gerti aktorių.
Skirtingos pažiūros į meną vienodai gerbtinos, tačiau šio jaunų tradicionalistų teatro problema – kritiško žvilgsnio trūkumas.
