Štai toks pasaulis egzistuoja „Uniformoje“ – kūriniai griūva, kad iš tų pačių medžiagų būtų sukurta kažkas kita.
Euripides Laskaridis nagrinėja pajuokos ir transformacijos temas, siekia išdidinti situaciją, kai „visuomenė pagaunama be kelnių“.
Čia Bassamas parodė technikas, kurias atrado, priverstas gelbėtis nuo bombų. Jo šokis yra bandymo apsiginti, apsivalyti nuo kančių išraiška.
„Dienos, minutės“ – brandžiausias viso „Triptiko“ darbas, kuriame toliau formuojamas Martyno Rimeikio choreografinis braižas, jam rūpimų klausimų ir galimų atsakymų linija.
Nors žiūrint spektaklį akivaizdu, kad kuriama iliuzija, tačiau ji tokia išmani, kad vis dėlto norisi patikėti, jog scenoje pasirodantys paukščiai tikrai turi plunksnas.
O aš visgi klystu sakydama, jog šoko pora, nes juk šoko Ji, Jos origamis ir mes.
Stebint „Orfeo. Miesto šviesos“, vis kildavo mintis, kaip dramaturgė ir režisierius derino savo požiūrio kampus. Vis dėlto spektaklyje, sakyčiau, nugali moteriškoji perspektyva.
Negali nepritarti kritiškam požiūriui į „veiksmo tikrovę“, kurioje laikas verčiamas pinigais, o intelektualinių ir kūrybinių pastangų kursas apgailėtinai mažas.
Spektaklio kūrėjai apčiuopė mūsų, lietuvių, nenorą, nemeilę, nemokėjimą kalbėtis apie asmenines santykių problemas ir ribines emocijas.
