Oskaro Koršunovo spektaklyje derinamos dvi Shakespeare’o „Hamleto“ perskaitymo galimybės: viena iš jų paremta konkrečia žmogaus patirtimi, kita – teatro meno prigimtimi.
„Būti ar nebūti?” – atsakymo į šį klausimą šiandien ieško ir režisierius Oskaras Koršunovas, pasitelkęs būrį vienminčių aktorių.
Supiesi savo sąžinės sūpuoklėse. Kaltės atleidžiamos tik tada, kai pajėgi atleisti sau pats.
Reklamos ir žiniasklaidos sukurtas Oskaro Koršunovo „Hamleto” ažiotažas premjerą pavertė įvykiu, kuriame nebeliko jokios paslapties, atradimo džiaugsmo, taip laukiamos nuostabos susidūrus su netikėta režisieriaus interpretacija. Ir vis dėlto…
Koršunovas yra atidus režisierius-interpretatorius, o čia – ir pavyzdinis iliustratorius. „Hamlete“ jis išdėsto tolygias teksto perskaitymo versijas, t.y. iš esmės palikdamas mums atverstą Shakespeare‘o knygą.
Šiandienis Elsinoras Koršunovui ir jo Hamletui susiskliaudžia ties juoda vaidybos aikštele – ne geografinė vieta, istorinis laikas, netgi ne tiek šekspyriška fabula, o teatras tampa Hamleto veiklos arena ir spąstais, kuriais jis nori pagauti artisto sielą.
„Hamletą“ Koršunovas kuria kaip saviieškos per teatrą ir teatre dramą. Jis tiria, kiek gali teatro veidrodžiai žmogaus gamtą išviešinti taip neiškreiptai, kaip „Pelėkautai“ išviešino karaliaus Klaudijaus kaltumą.
Režisieriaus Oskaro Koršunovo sukurtas „Hamletas“ – nepaprastai asmeniškas spektaklis. Tačiau jame telpa tiek daug nuorodų į mūsų laikus, kad visas tris valandas publika turi įtemptai dirbti.
Kažkada atsakydamas į klausimą, kodėl užsiima teatru, Oskaras Koršunovas prisipažino, kad vienas po kito statomi spektakliai jį gelbėja nuo alkoholizmo, nes dirbdamas jis negeria. Jo „Hamletas“ pasakoja apie teatrą kaip apie žalingą įprotį.
