Glasso „Kelionės“ muzika pulsuojanti, tarsi įsiurbianti ir kviečianti keliauti be senųjų operinių „kelio ženklų“, o štai vizualioji partitūra – tai alegoriškai atitaria kompozitoriui, tai paskuba jį „užkloti“.

Žinoma, teatre skaitoma daug, bet žiūrovams stebint – itin retai. <...> Toks spektaklis kartu su jį sukūrusiu režisieriumi atrodo tarsi svetimkūniai Lietuvos teatro lauke. Svetimi (ir nebūsim drauge).

Žiūrovui spręsti, ar sunkiasvoris „Užburtas kalnas“ – darbas ar malonumas, tačiau šiandieniame išskaidyto ir išblaškyto dėmesio pasaulyje intelektualus Lupos spektaklis reikalauja kantrybės ir rimties.

Nuolatinė viso spektaklio būklė – tai paties režisieriaus pusiau rišlūs šnabždesiai. <...> Galbūt tai – girdima Manno ir Lupos dialogo išraiška, susidūrusi realiajame ir spektaklio laikuose?..

„Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ – absoliuti ryškaus teatrališkumo, teatrinės fikcijos apoteozė. <...> Reikia pasakyti, kad daugelis Mažojo teatro aktorių tiesiog maudosi tokiame žanre.

Spektaklis „Quanta“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre: Twarkowskio talentą kurti nuotaiką rodo gebėjimas suburti aktorius, kurių svaigus buvimas drauge žadina ir žiūrovo svajonę prie jų prisijungti.

Dovydo Strimaičio šokio spektaklyje „Suk suk“ į ratą sujungti trys kūnai užklumpa netikėtumu – jei įprastai rato motyvas prasmes kuria kone pats savaime, čia jų fenomenaliai tuščia.

Nors spektaklyje kalbų daug, ne jos ir ne jas sakantys žmonės čia svarbiausi. „Quanta“ publiką veikia vizualiais sceniniais sprendimais, kuriuos įgalina žmonės, tačiau įkūnija mechanizmai.