„Apeirono“ teatras niekada neperša „tikrojo turinio“, bet skatina ieškoti intelektualinių potyrių, skirtingų žiūros perspektyvų, spektaklio „perskaitymo“ strategijų.
„Keliaujančios bažnyčios“ nėra keliaujantis kūrinys – jame pasakojama Klaipėdos miesto istorija, kalbama apie buvusį gyvenimą neatpažįstamai pasikeitusiose vietose ir neišlikusias senamiesčio bažnyčias. Tad spektaklį galima pamatyti tik Klaipėdoje.
Spektaklis pradedamas nuo degtinės stikliuko. Atsakymus į kai kuriuos klausimus lengviau užgerti. Tokia dezinfekcinė anestezija.
Spektaklio leitmotyvu tampa žodžiai: „Viskas galima, bet ar reikia?!” Mažieji žiūrovai kartu su veikėjais leidžiasi kelionėn iš Didžiosios girios centro tolyn į iki šiol nepažintą ir pavojų kupiną girios ertmę.
Kas yra Aušros Marijos Sluckaitės knyga „Spektaklių ir sapnų klavyrai“? Visų pirma, tai gimtadienio dovana, rašytinis paminklas legendiniam Lietuvos režisieriui, taip pat paminklas Dvynių ženkle gimusių dviejų žmonių draugystei ir meilei.
Visai netikėtai, aplankiusi lauktus ir planuotus bei užklupus keletą pakeliui vykusių pasirodymų, ėmiau labiau atsiverti vakaro netikėtumams.
Dabartis šiame spektaklyje atsiskleidžia, sakyčiau, unikaliu, elegantišku, „varnišku“ ir šviesiu pavidalu. Tiksliau tariant, tam tikras santykis su dabartimi siūlomas kaip išsigelbėjimas.
Darbų sėkmę daugiausia lemia „Impulso“ dalyvių kūrybinė medžiaga – profesionalūs baleto šokėjai, kurių kūnai, šiai kūrybinei veiklai ruošti daugelį metų, gali kokybiškai perteikti formaliuosius sumanymų pavidalus.
Lietuviškame kontekste Klaipėda yra ta vieta, kur vyksta vieni įdomiausių lėliškų reiškinių – čia jaunatviškai gaivališkos drąsos eksperimentuoti, keistis, ieškoti kol kas neaptraukė akademiškumo ir valstybinio statuso apnašas, o kuriama, regis, iš vidinio poreikio ir tikėjimo idėja.