Viskas ganėtinai sąlygiška, palikta aktorėms ir paremta nenutilstančiu tekstu. Ir visgi nuolat prasibrauna tvarką į gyvenimo chaosą įvedusios režisūrinės klišės.
„Terapijose“ svarbiausia ne liga, o gyvenimas, veikėjų, aktorių ir žiūrovų buvimas kartu.
Iš kameriško siužeto režisierius mus išveda į Merės vaizduotės pasaulį, kuriame buriasi daugybė žmonių, keistų personažų, bet kur ir kokie čia vyksta stebuklai – sunku suprasti.
Svarbiausia – Merė. Jeigu jai nepavyktų įtikinti mažųjų žiūrovų, spektaklis tiesiog neįvyktų, nepadėtų nei žydinčių vyšnių, nei vėjo, nei pilnaties kerai. Visgi abi Merės buvo nuostabios.
Abipus scenos stovėjo kryžiai – visiškai beprasmiai. Tarsi režisierius iš pradžių būtų planavęs sukelti daug triukšmo, bet ilgainiui visa tai pamiršęs, pasakė kur kas daugiau ir svarbesnių dalykų.
Kas paskatino kai kuriuos palikti salę spektaklio metu? Manyčiau, jog žiūrovai tiesiog pavargo „būti šokiruojami“.
Nors tai – pirmoji Ramintos Šerkšnytės opera, muzika skambėjo taip, lyg autorė visą gyvenimą tik ir rašytų operas.
Galima sutikti su pagrindine jaunų kūrėjų siunčiama žinute – dabartinė švietimo sistema daug dėmesio kreipia į dalykines žinias, bet ne į tuos, kuriems jos perteikiamos.
Šiuolaikinio cirko spektaklių konkurencija Lietuvoje kol kas beveik jokia, kas leidžia kūrėjams jaustis darančiais kažką ypatingo.
