„Idiotas“ išsiskiria dažnai anemiškame šių laikų teatre, kuriame subtilūs ir estetizuoti veikėjų jausmai kartais nebeturi jokios išraiškos.
Čia demaskuojami visi, kurie sistemas kuria, jomis naudojasi, tampa jų sraigteliais ir tie, kurie joms priešinasi.
O tada kažkas iš šios publikos gauna mandariną ir pasiūlymą mesti jį į kalbančiuosius scenoje.
„Mano gestas visuomet atvirkščias”, – sako Myškinas naujausiame Nekrošiaus kūrinyje pagal Dostojevskio „Idiotą”. Kunigaikščiui gal ir atvirkščias, bet jį vaidinančiam aktoriui – kaip tik papildantis žodžių prasmes.
Keturi „Idioto” veiksmai privertė susimąstyti, kad Nekrošiaus ir Dostojevskio meniniai pasauliai galbūt yra tiesiog organiškai svetimi vienas kitam, „neišverčiami” vienas į kitą… Kodėl niekaip neišsijungia palyginimų mechanizmas, kuris apskritai neturėjo įsijungti?
Eimunto Nekrošiaus naujausias spektaklis „Idiotas” nesuskaičiuojmai daugiau kartų buvo suvaidintas užsienyje nei Lietuvoje. Neginčijamai daugiau sulaukta ir recenzijų iš įvairių šalių. Pateikiame lenkų mėnraščio „Didaskalia” teatro kritikės vertinimą.
Sankt Peterburge parodytas Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Idiotas” susilaukė kritikų dėmesio. Patiekiame vieną pirmųjų atsiliepimų.
Nežinia, kas sukosi režisieriaus galvoje, pasirinkus inscenizuoti Fiodoro Dostojevskio romaną „Idiotas”. Atmintyje iškilo Makbeto monologo eilutės: „Gyvenimas – tai bėgantis šešėlis… tai idioto pasaka triukšminga, neturinti prasmės…”
Šešių valandų su trim pertraukomis trukmės reginys, kurį Rusų dramos teatro scenoje stebėjo ženkli dalis sostinės bomondo, pateikė išrankiems ir reikliems žiūrovams vis tik daugiau klausimų nei atsakymų.
