Sostinės Jaunimo teatras, kaip ir priklauso repertuariniam teatrui, ėmėsi švietėjiškos misijos: režisierius Algirdas Latėnas pagal Williamo Shakespeare´o dramą „Makbetas” pastatė spektaklį „Ledi Makbet”.
Tiesiog nežinau, kaip kitaip dar būtų galima žanriškai apibrėžti spektaklį, kuriame veikia pulkelis tamsiomis marškomis apsigaubusių ir virvėmis apsiginklavusių vaiduoklių. Ką bendro su Shakespeare‘u turi šis Walto Disney‘aus produkcijos remake‘as?
Pačiame jaunystės kūniško plastinio šėlsmo epicentre staiga visu gražumu pasirodo tikra senatvė. Negrimuota, neužmaskuota, su žile galvoje, plikėmis, pilvais, randais ir ligomis.
„Aš, kulkosvaidininkas“ – tai suabsoliutintas tūkstančių metų istoriją skaičiuojančio karo veidas. Iš tiesų čia net nesvarbi konkreti atskiro žmogaus, patekusio į jo sukūrį, istorija.
Spektaklio sąranga tarsi teigia, kad mūsų veiksmai priklauso fatališkai rizikos zonai, yra paženklinti netikrumo ir nenuspėjamumo, kad mes negalime nei kontroliuoti, nei numatyti savo poelgių pasekmių.
Cirko vieta Vakarų Europos teatro kultūros kontekste visada buvo dviprasmė: jis buvo laikomas plebso pramoga ir priešpriešinamas rimtiesiems arba oficialiesiems žanrams, kita vertus – siejamas su laisvos kūrybos dvasia.
Forma pradeda atsilikti nuo aktorių lūpomis skambančių tekstų, kol galiausiai apskritai „išnyksta”. Andrejevo alegorija įgauna keisto melodramatiško prieskonio, kiek primenančio infantilias Walto Disney studijos pasakų ekranizacijas.
„Naujosios operos akcija” paskelbė jaunųjų kritikų recenzijų konkursą, kuriame galėjo dalyvauti visi norintys. Skelbiame recenzijas apie jau parodytus kūrinius ir kūrybines dirbtuves, kasdien jos bus papildytos naujais vertinimais.
Gerai, kad sunkiu metu teatras mėgina atsiremti į aktorių. O aktoriui vaidinti Čechovą, manau, tas pats, kas švęsti ilgai lauktus Naujuosius metus. Po naujojo „Dėdės Vanios“, žinoma, ir publikai reikėtų švęsti Arūno Sakalausko apsireiškimą.
