Otelas myli ir giliai meilei išreikšti jam užtenka kelių sulėtintų rankų judesių. Netgi galima teigti, kad šįkart režisierius operą „sugrojo“ rankomis. Tamsiai vilkintis choras atsiriboja žaisdamas plaštakomis tarsi marionetėmis; susitikimo glamonės perduodamos per savotišką rankų baletą.
Jie nesistengia sukelti gailesčio dėl artėjančios senatvinės negalios ar pasigėrėjimo nesenkančia vyresniųjų energija. Tik bandoma atkreipti dėmesį į tai, iš kokių detalių susideda vidutinio ir vyresnio amžiaus vyriškių pasaulis.
Žinoma, visiškai sugretinti Gorkio, Koršunovo personažų ir mūsų pačių tikriausiai nepavyktų. Mes sakome, kad alkoholiu bandoma dangstyti bėdas, o priešais matomi aktoriai-personažai juo naudojasi tam, kad vėl atrastų ir atidengtų.
Kitokia siužetinė intriga turi sutraukti minias žiūrovų, sukelti prieštaringus vertinimus. Vilniečiai operomanai triukšmingai dalinsis į dvi stovyklas, kurios likimo ironija jau savaime yra atskirtos Vilniaus gatvės.
Jei režisierius įsiklauso į muziką, joje turėtų išgirsti jei ne savosios koncepcijos kontūrus, tai bent spalvą, aromatą. O jei tokio gebëjimo neturi – kimba į siužetą ir dažnai
patenka į akligatvį.
Ryškesnius ir bendresnius Tomo Jašinsko stiliaus bei krypties bruožus nusakyti dar sunkoka, bet naujuoju spektakliu jis parodė pretenduojąs tapti perspektyviu jauniausios kartos režisieriumi.
Dvidešimt penkeri Džordžo ir Dorisės gyvenimo metai atrodo lyg dvidešimt penkių dienų tarnybinis romanas. Pjesės laikas prasilenkė su veikėjų sąmonės laiku. Į 25-metį bylojantį „traukinį“ suspėjo tik kalendorius ir kostiumai.
Jis asketiškas, vizualiai pabrėžtinai kuklus, bet spinduliuoja stiprų magišką poveikį.Uždangai užsivėrus iškart pajunti poreikį žiūrėti šį kūrinį ne vieną kartą.
Naujame spektaklyje Tomas Jašinskas atsiskleidė kaip krapštukas gerąja prasme, susikalbantis su ne savo teatro terpės aktoriais, turintis humoro jausmą. Tiesa, dramaturgijos vingiai ir gausios išraiškos priemonės truputį nustebino…
