Iš pradžių bandai klausytis teksto, vėliau savaime įlieji jį į bendrą triukšmo savaną, į kurią išeini beginklis, tyras kaip liūtas, kuris leidžiasi užpuolamas.
Jos kalbėjimas atbudina pamirštą trauką aktoriniam teatrui. Veiksmui, kuriame neveikia jokia vizualika, ir esi priverstas gerti aktorių.
Skirtingos pažiūros į meną vienodai gerbtinos, tačiau šio jaunų tradicionalistų teatro problema – kritiško žvilgsnio trūkumas.
Psichologinis teatras nėra nei sistema, nei kryptis, nei stilius, tai yra dalis menininkų, kurie tiesiog nebijo likti savimi.
Bet niekur – nei savyje, nei teatre – jaunas „Bagadelnios“ autorius nerado saiko jausmo ar autoriteto, kuris jam ištartų: sustok, valdykis. Atsirink.
Visi šie tipažai pasirodo vakarėlių muzikos fone. Tragikomiškai ir patraukliai, su dūmų ir alkoholio prieskoniu, tokiu artimu jauniems žmonėms.
Žemaitės užrašytas turinys kalba ne apie XIX a., o apie visų amžių visuomenes, tik jo samprata vis dar priklauso lietuvių kalbos mokytojams.
Agnius Jankevičius pasiūlė savąją šimtmečio šventės versiją, kuri nei lengva, nei pakili, bet atspindinti dalį tikrovės.
Ir neabejoju, kad premjera turės savo publiką, kuri labiau už modernią režisūrinę kalbą vertina nuoseklų ir suprantamą pasakojimą bei atjautą žadinančius personažus.
