„Barikadų“ žiūrovams, manau, yra šansų bent iš dalies patirti (arba prisiminti) tą ypatingą jausmą, kuris, kaip pasakojama, teatro publiką apimdavo, kai Lietuvos scenose Justino Marcinkevičiaus Mažvydas tardavo „Lie-tu-va“.
Tai, ką Čechovas vadino savo komedija, – iš tiesų yra сплoшная комедия rusams suvokiama ta žodžio prasme: tiesiog komedija (kai reikia liūdnai atsidust)!
Žiūrovui tenka šokinėti per fragmentus: džiaugtis vienais ir laukti, kol pasibaigs kiti. Vienur išlenda literatūriškumas, kitur – netikėtai gaivališkai prasiveržia Vaižganto pasakojimo jėga.
Gabrielė Tuminaitė pagirta bei pagerbta nusipelno būti todėl, kad pasiryžta ne rekonstruoti, bet savaip redaguoti / perfrazuoti Vaižgantą, bet ieškoti savo, o kartu ir savo laiko santykio su juo galimybės.
Kirba klausimas, kas ir kaip statoma teatruose, jei net ir jauniausios kartos aktoriams kiek padirbėjus teatruose neįveikiama kliūtimi tampa jų pačių kūnas – svarbiausias aktoriaus darbo instrumentas?
Eimunto Nekrošiaus „Jobo knyga” jau pradėta skaityti Lietuvoje: personažai bando įlipti į mus ir įlipa. Remigijus Vilkaitis, „skaitydamas” Jobo knygą, šią intervenciją į mus atlieka nesunkiai. Analizuoti naująjį Eimunto Nekrošiaus pastatymą yra įdomu ir naudinga, nes jis moko mus būti žmonėmis.
Stebina neišsenkama Jacovskio vaizduotė. Ne savo braižą jis demonstruoja, o kaskart pasineria į autoriaus vaizdų pasaulį, kondensuoja juos, atmesdamas smulkmenas. Scenografas išmintingai koduoja režisieriaus koncepciją.
„Hamlete“ pelėkautais buvo tikrinama tiesa, o „Žuvėdroje“ Kostios pjesė tampa spąstais ją žiūrintiesiems. Bet statant pjesę pasirinkimas išlieka toks pat: tarp Čechovo ir šios dienos. Nes tai – gerokai išsiskyrusios erdvės.
Baltos juostos, priklijuotos ir nupieštos ant odos, tapo savitu barjeru, atskiriančiu materialų šokėjos kūną nuo personažo įvaizdžio. Todėl nuogas torsas prarado lytiškumą, palikdamas personažui tik fizinę formą.
