„Reforma“ iš tiesų turi karikatūros užuomazgų ir, įtariu, nori eiti jos keliu. Bet visą laiką apmaudžiai lieka kažkur šalia, lyg nuolat skaldytų lėkštą anekdotą ir mėgintų pigiai prajuokinti.
„Dalykuose“, rodos, kūrybinės formos lieka „šalia“ liudijimų, subtiliai bandydamos jų neužgožti, daugiausia – tik iliustruoti. Bet gilesnės metaforos troškimas kankina tarsi deguonies trūkumas.
Gražu stebėti: iš pradžių užverčiantis auditoriją istorijomis, pamažu ekskursijos gidas vis daugiau erdvės palieka gamtai. Brūzgynuose geriausiai girdisi eilėraščiai. Ir spektaklio, ir turbūt gyvenimo.
Muzikinė šokio spektaklio „Parkas“ struktūra gali būti vertinama kaip pavyzdys šiuolaikiniams kūrėjams, ieškantiems dialogo su muzikos istorija ir klasikais tapusių kompozitorių kūriniais.
„Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Rimo Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai.
Režisieriaus, dramaturgo Mariano Pensotti spektaklis „La Obra“ privertė susimąstyti, kokiais pasakojimais tikime ir kas padaro teatrinį pasakojimą tokį įtikinamą, kad supainiotum jį su dokumentika.
Kiekvienas etiudas atrodo it gabalėlis dėlionės, kuri tampa vis niūresnė, vis tirštesnė. <...> Juos sieja nesusikalbėjimas ir noras išlieti savyje susipynusius beprasmybės ir meilės neįmanomybės jausmus.
„Requiem“ čia simbolizuoja ne tik gedulą dėl prarastų nekaltų gyvybių, bet ir gilesnį susimąstymą apie tai, kokią aplinką paliekame ateities kartoms.
Castellucci kuria kūdikiško švelnumo smurto skulptūrą, kurią išrengia, sumuša vėzdais, sušaudo, nukankina nesibaigiančia vandens srove, perpjauna išilgai, vėl sujungia.
