Nieko neatsiminti, kartoti „aš nieko neatsimenu“ yra patikima anestezinė uždanga, vienintelė strategija ištverti dabartį.
Faktais paremtos dokumentikos, skausmingai „iškertančios“ skaičiais, jau pakanka, – belieka apeliuoti į žiūrovo širdį.
Režisierius dirba stambiais potėpiais, jam svarbesnė Majakovskio kaip idėjos, simbolio, neišsitenkančio viename kuriame laike, reprezentacija.
Personažai laviruoja ties humoro, ironijos ir rimto prisilietimo prie plėtojamų temų riba, į neviltį, beviltiškumą neriama per juoko prizmę.
Į „Sombras“ atklydo net ne šešėliai, o realūs kai kurių buvusių spektaklių personažai, tik šį kartą jie jau ieškojo ne autoriaus, bet žiūrovo.
2019-ųjų „Naujojo cirko savaitgalis“ rimčiau atsigręžė į pramogines cirko šaknis, drauge – į poreikį linksminti žmones.
Nors paskutinioji festivalio diena pateikė gražių staigmenų, šie atrodė veikiau užklydę atsitiktinai, nei atitinkantys vyraujantį vidutinišką festivalio dress kodą.
Didžiausias operetės keliamas iššūkis – kaip suderinti sudėtingas, operinėms prilygstančias vokalines partijas ir šiam žanrui būdingus kalbamuosius epizodus.
Galimybė tapti nematomam jaudina vaizduotę – tai leistų slapčia priartėti prie kitų. Šią svają išpildo LRDT spektaklis „Dėdė Vania“.
