Pasirinkimas nagrinėti šią temą teatre yra stiprus socialinis gestas, rodantis, kad jaunoji karta mėgina, kiek tik įmanoma, suprasti ir atjausti.
Kuo istorija brutalesnė, kuo garsiau rėkiama, tuo sunkiau ją išgirsti. Tad labai keista, kai atėjus klausytis skausmingų paauglių išgyvenimų, juos išgirsti šnabždesiu.
„Austerlice“ muzika – tarsi miražas, o gal vaiduoklis. Kaip ir Austerlico tėvai – tai pasirodantys, tai pradingstantys pagrindinio herojaus atmintyje, iliuzijose, tikrovėje.
Tai vienas įdomiausių Krystiano Lupos režisūros bruožų: jis sukūrė metodą inscenizuoti prozą, kreipiant dėmesį ne į siužetą, o į jos esmę – pasakojimą ir stilių.
Yra tokių kūrinių, apie kuriuos norisi kalbėti, ir yra tokių, kuriuose norisi būti. „Respublika“ priklauso pastarajai kategorijai – apie ją nesinori rašyti, nebent dienoraštyje, nes tai subjektyvi ir intymi patirtis.
Galbūt spektaklio kūrėjai galėjo radikaliau pasukti šiuolaikinės tikrovės link, nes dabar kartais susidaro įspūdis, kad užstrigta pusiaukelėje tarp pjesėje vaizduojamo XIX a. ir šių dienų.
„Miražo“ kūrėjai bando tikinti, kad jie supranta. Todėl spektaklis greičiau primena ne meniniu tyrimu pagrįstą kūrinį, bet duoklę žmonėms, apie kuriuos visuomenė beveik nekalba.
Ilgas „Respublikos“ ritualas baigiasi. Kaip ir kiekvienas ritualas, Twarkowskio ir Co seansas veikia dalyvį tiek, kiek dalyvis jame dalyvauja.
Tai santūri, klasikinė Théophile’io Gautier romantiško pasakojimo versija, papildyta savitais režisūriniais sumanymais ir keliais nematytais choreografiniais sprendimais.
