Kodėl kažkas 2026-aisiais turi režisuoti kaip Juozas Miltinis, Povilas Gaidys ar Rimas Tuminas? Kodėl pykstama ant metaforos, simbolio, o ne ant realaus gyvenimo? Kodėl kūrėjui bandoma paaiškinti, ką jam turi skaudėti?
Destruktyvus šiuolaikinio pasaulio tamsos, smurto, iškrypimų, nuodėmių dugnas scenoje pasiektas, todėl giliau grimzti nebėra kur. Galima tik stipriai atsispirti ir kilti aukštyn šviesos link.
