Argi ne paradoksalu tai, kas vyksta daugumoje mūsų teatrų nebe pirmus metus? Durys užvertos ne vien pokyčiams – jos užvertos kitokiam mąstymui, aštresniems pojūčiams, nervingesniems potyriams.

Ruzvelto aikštės gyvenimas suvienodėja todėl, kad aktorių personažai išsako tik savo monologus, t. y. nepaisant savo vienišumo, jie atsisako bendrauti vieni su kitais, o aktoriai bendrauja tik su publika.

Scenarijus, parašytas „iš lempos“, aktoriams suteikia daugiau laisvės. Kita vertus, tvirtos dramaturginės linijos, veiksmo nebuvimas ir nesibaigiantis šnekėjimas kliudo suprasti fabulą.

Režisierius lyg punktyru prisiliečia prie begalės temų, ir visos jos lieka auštančios saulės nutvieksta šiuolaikine mozaika. Jam nerūpi nei moralizuoti, nei ką nors smarkaus pasakyti, jis viską pasakoja nuosekliai.

Laikas nuo laiko pasikartodavau mintyse, kad, štai, kalba eina apie vertybių nebuvimą, fanatizmą, alkoholizmą, susvetimėjimą ir kitas mūsų laikmečio ydas.

Viskas prasideda nudrengtoje patalpoje: lyg kambaryje, lyg palatoje, lyg metro stotyje… Slogioje aplinkoje su žemomis lubomis išgirstame pirmuosius pasikartojančius tango garsus.

Režisierius su pasaulio šiandiena „nesicackina“ – jis „nesicackina“ ir su žiūrovais. Jo lyrika – meilė, jos žaismė, įvairūs maži ir dideli atodūsiai. Visa kita – pasaulio grimasos.

Trauminis įvykis Valiuko dramoje vis dar slepiamas už devynių užraktų. O užuomina į Joelį ir Ethaną Coenus, ko gero, liudija tik autoriaus kinematografinį skonį, bet ne realią įtaką.