Stebėdamas šį spektaklį neišvengiamai pajunti, jog tai, kas svarbiausia, tikriausia, skaudžiausia, liko už kadro.
Veikia vien žinojimas, kad scenoje matai „tikrą“ Visagino gyventoją. Kita vertus, reikia didelio meistriškumo ir įgūdžių, kad žinotum, ką daryti su ta „autentika“.
Kūrybinė komanda saugo spektaklio dalyvius nuo nesėkmių bei nereikalingų interpretacijų, tačiau kaip tik tai nesukuria stebuklingojo dokumentinio teatro betarpiškumo.
