„Ruzvelto aikštė“ remiasi „grįžimo į praeitį“ struktūra, spektaklio veiksmas juda ne pirmyn, bet atgal prie išeities taško. Mums pasakojama jau įvykusi istorija.
Argi ne paradoksalu tai, kas vyksta daugumoje mūsų teatrų nebe pirmus metus? Durys užvertos ne vien pokyčiams – jos užvertos kitokiam mąstymui, aštresniems pojūčiams, nervingesniems potyriams.
Ruzvelto aikštės gyvenimas suvienodėja todėl, kad aktorių personažai išsako tik savo monologus, t. y. nepaisant savo vienišumo, jie atsisako bendrauti vieni su kitais, o aktoriai bendrauja tik su publika.
Režisierius lyg punktyru prisiliečia prie begalės temų, ir visos jos lieka auštančios saulės nutvieksta šiuolaikine mozaika. Jam nerūpi nei moralizuoti, nei ką nors smarkaus pasakyti, jis viską pasakoja nuosekliai.
