Gerokai nuvylė sezono pradžia Kauno muzikinio teatro scenoje, apgailestaujant tenka pripažinti, kad premjera - Johanno Strausso „Čigonų baronas" - tapo pretenzinga įvairių stilių ir epochų samplaika, eklektiška pseudonūdienos ir praeities mišraine. Kūrybinė grupė akivaizdžiai nesusikalbėjo, siūlė skirtingus sprendimus ir juos įgyvendino, taip prarasdama ir išbarstydama visumą ir svarbiausią idėją. Gulbe, vėžiu ir lydeka tapę spektaklio kūrėjai savomis kryptimis stumdė ir taip margus bei triukšmingus operetės personažus, tad scenoje klegėjo tikra tuštybės ir miesčioniško skonio mugė.
Tačiau juk akivaizdu - užsimota buvo plačiai, siekiant pakartoti ar bent prilygti praėjusio sezono puošmenai - Gaetano Donizetti „Liucija di Lamermur" pastatymui. Juk ir kūrybinė grupė beveik ta pati: režisierius Gediminas Šeduikis, scenografas Andu Dumitrescu, kostiumų ir grimo dailininkas Juozas Statkevičius. Visgi į tą pačią upę dukart neįbrisi. Pakartoti „Liucijos" sėkmės nė iš tolo nepavyko. Ne tik dėl žanro ir siužeto skirtybių. Tragiškos meilės istoriją ženklino itin ryški režisūra, gebėjimas visus spektaklio komponentus sutelkti į vieną tikslą. Ir scenografija, ir kostiumai, ir šviesos, ir svarbiausios siužetinės linijos alsavo ypatinga vienove, užbaigtumu, tikslingumu. Ypač svarbus buvo dirigento Juliaus Geniušo preciziškas darbas. Gal vis dėlto paveikė svarus meno vadovės D. Ibelhauptaitės įnašas?
Šįkart G. Šeduikis savo režisūra bandė sutaikyti skirtingas traktuotes, mėgino bravūriškai Rakoczy maršo ritmu pražygiuoti pro Triumfo arką, tačiau pasiklydo tarp minėtos pasakėčios veikėjų ir galų gale suklupo, besivaikydamas pigių efektų ir banalybių.
Suprantu, kad statytojai susidūrė su tam tikrais sunkumais - operetės siužetas toks primargintas, sudėliotas iš įvairių sluoksnių, jame visko daug - ir čigonų, ir vengrų, ir husarų, meilės trikampių, patriotizmo pliūpsnių, monarchijos liaupsinimo, neįtikėtinų nuotykių, laimingų finalų, žodžiu, visokiausio to meto Vengrijos-Austrijos imperijos marazmo ir akivaizdaus muilo operečių blizgesio. Išlaviruoti tarp tokios gausybės dirbtinio patoso, sudėlioti logiškus ir įsimintinus akcentus nelengva. Vien gerai pažįstamų arijų ir melodijų skambumas bei populiarumas nūdienos žiūrovui įspūdžio nepadarys. Dirigentas Virgilijus Visockis, entuziazmu švytėjęs prieš premjerą, entuziastingai ir dirigavo, nekreipdamas dėmesio į scenoje vyraujančią eklektiką bei režisūros smegduobes. Be abejo, vokaline prasme solistai ir choras pasirodė gan neblogai, bet kai kurios gerai žinomos arijos nuskambėjo nykokai, solistus vietomis užgoždavo orkestras. Tačiau ne tai svarbiausia - šie dalykai nesunkiai pataisomi, ypač turint omeny mūsų ar kviestinių solistų pajėgumą ir meistrystę. Visas pastangas niekais paverčia tasai nelemtas kūrėjų nesusišnekėjimas. Pradėkime nuo scenografijos. A. Dumitrescu drąsiai bando sušiuolaikinti čigonų ir vengrų muilines praeities dramas. Nūdienos atributai - scenos akcentai. Dailininkas gal ir gimtojoje Rumunijoje pastebėjo pakitusias čigonų gyvenimo sąlygas - jie, sako, nūnai glaudžiasi ne kukliose palapinėse, o nameliuose ant ratų, judriuose kemperiuose. Tad ir spektaklyje veiksmas vyksta aplink atbogintus ratuotus namelius, kažkokioje transeuropinėje magistralėje, pažymėtoje reklaminio skydo kolona. Nūdienos detalių gausu - tai ir lėkštinės antenos, ir mirgantis TV ekranas, ir aibės kitų smulkmenėlių.
Jei tokios linijos laikytųsi visa kūrybinė grupė, gal ir rezultatas būtų kitoks. Deja, būtent čia ir prasideda G. Šeduikio vargai. Scenografo siūlomą sušiuolaikinimą jis be jokios logikos keičia archyvine pseudoistorine linija, paskui vėl be jokios sąžinės graužaties grįžta prie nūdienos, tada džiugiai plaiksto sudūlėjusios monarchijos vėliavas ir taip blaškosi bei verčia blaškytis personažus.
Dramatinė kolizija, konfliktas, socialinė čigonų ir vietinių vengrų atskirtis, nužymėta operetėje ir jos muzikinėje kalboje (ypač Kalmano Župano, turtingo kiaulių ūkio savininko, vaidmeniu), spektaklyje visiškai išblėsta. Režisūra visą turtuolio Župano šeimą įgrūda į tipinį čigonišką namelį ant ratų, taip sulygindama skirtingus, konfliktuojančius socialinius sluoksnius. Garsioji Župano arija, kaip ir visas vaidmuo, skambesio ir jėgos įgauna tik dėl Tomo Ladigos (teko matyti šią sudėtį) neeilinio talento, tuo metu režisūra šį personažą stumia klounados link. Ko vertas pigus triukas su mėtoma kiaulaitės iškamša ir aplinkinių reakcija? O juk buvo galima drąsiai suaktualinti šią temą, pabrėžus akivaizdžią analogiją su įžūliai besiskverbiančiais danų kiaulių ūkiais mūsų pagairėje. Tačiau tokia invazija, atskirtys ir konfliktai režisierių mažiausiai domino.
Nepakeičiamų ratuotų namelių ir reklamos su kompozitoriaus J. Strausso atvaizdu fone vyksta neskoningos Barinkajaus (Mindaugas Zimkus) ir čigonaitės Safi (Gitana Pečkytė) meilės scenos, solistai priversti demonstruoti vos ne Kamasutros pozas, panašiai ant namelio stogo mėšlungiškai tamposi ir kiti įsimylėjėliai - Otokaras (Egidijus Bavikinas) ir Arsena (Justina Tomkutė). Neišlaikomas nei saikas, nei muzikinė charakteristika, beveik visose scenose režisūra apimta kažkokio nepaaiškinamo vidinio niežulio - padaryti, tik nežinia kam ir kodėl.
Šit antroje dalyje net pašalinti vieno ratuoto vagonėlio nesugebėta - jis tik pakeliamas ir kybo be naudos, suteikdamas vietos šokantiems, dirbantiems, geriantiems čigonams bei husarams. Banali ir juokinga čigonų imituojamo darbo scena - kai išpūtus akis mostaguojama guminiais milžiniškais kūjais... Gal tai sąmoninga parodija? Tačiau netrukus sceną užtvindo labai puošnūs ir rimti, uniformuoti ir šaunūs husarai, pasiryžę mirti už tėvynę ar imperiją, ir savaime aišku, kad parodija čia net nekvepia.
J. Statkevičius tradiciškai dirbdamas, tradiciškai ir pateikė išstudijuotą bei profesionaliai nukopijuotą istorinį vengrų liaudies buitinį kostiumą. Juos dar pamarginęs ir gausiai nusagstęs įvairiausiais blizgiais, aptaisė vengrus. Husarus išpuošė pagal Austrijos-Vengrijos monarchijos leibgvardijos uniformų pavyzdžius, itin paryškinančius husarų įvairius privalumus ir pajėgumus. Šiame margumyne kukliai atrodė čigonai ir jų baronas, tapę vos ne tamsos ir nakties simboliais ar net satana garbintojais (verta atkreipti dėmesį į skeptrą, įteiktą Barinkajui).
Taigi vos ne tarp muziejinių kostiuminių reliktų, šiuolaikinės atributikos ir dirbtinių banalių aistrų bei dramų vyko šis režisūrinis benefisas, tuštybės mugė, kurios šį kartą nesugebėjo pridengti garsūs kūrėjų vardai. Manau, sezono pradžią Muzikiniame teatre ženklina nesėkmė, sotaus pasitikėjimo savimi ženklai. Režisūrinė eklektika, atsainumas, supainiotos vertybės ir meniniai kriterijai, kūrybinės atsakomybės stoka suponuoja būtent tokius rezultatus.
