Trys moterėlės kabarojasi ant kaimo šelmio

Šarūnė Trinkūnaitė 2013-10-25 lrytas.lt, 2013 10 25

aA

Jaunimo teatre pastatytame Algirdo Latėno spektaklyje „Trys mylimos" žiūrovai pasijuto tarytum XIX amžiaus pabaigos lietuviškųjų vakarų teatre. Lietuviškųjų vakarų vaidinimams ir buvo parašyta ši, tiesą sakant, visai smagi Žemaitės komedija. O aktoriai anais laikais buvo vadinami lošikais. Na, tikrai, per „Trijų mylimų" vaidinimą XXI amžiaus Jaunimo teatre - kaip anuomet: kasdieniais buities rykais - „bliūdais" ir suglamžytomis marškomis - apstatytoje scenoje lošikai truputį padainavo, truputį pašoko, truputį „pašposijo", truputį „palošė".

Šiuolaikiniai lošikai rodė neblogus pagrindinės tuometės vaidybos manieros - perspausto šaržo - sugebėjimus. Ir, aišku, kalbėjo tarmiškai. Kaip kuris moka. XIX amžiaus pabaigoje taip buvo kalbama, nes bendrinė lietuvių kalba dar tik formavosi. 2013 metais taip kalbama todėl, kad - ką gi daryti? - paskelbti Tarmių metai.

Linksma! A.Latėnas pamėgino atkurti tai, ką kalbėdama apie lietuvių teatro pradžią Gabrielė Petkevičaitė-Bitė vadino tautos švente?

Galbūt. Tik ar to pakanka, kai tauta švenčia jau visiškai kitaip ir seniai dainuoja ne apie „du sūrioku" ar „žalnierėlį, strielba pasirėmusį"? Žinoma, iš Žemaitės „Trijų mylimų" ko nors ypatinga turbūt neišspausi. Jos - žavios, nes paprastos, aiškios kaip dukart du.

„Trys mylimos" - tiesiog gera komiška situacija: šelmis kaimo bernas Liudvikas, XIX amžiaus pabaigos svajonių jaunikis, žvitriai sukasi apie tris moterėles. O jos, kvailutės, už meilės pažadus dosniai susimoka ir tyliai svajoja, kad yra vienintelės.

Tačiau A.Latėnas tikino, kad „Trys mylimos" turi „gilesnę, nei įprasta manyti, prasmę". Jos, sako, atspindi tikrąją, chrestomatijų „neiščiustytą" Žemaitę - išreiškia ugningą jos temperamentą, veržlumą, polėkį.

Nepasiginčysi! Žemaitė išties buvo „stipri, aistringa gyvenimui moteris", savo dienų saulėlydyje turėjo, žinoma, ir savo Liudviką.

Vis dėlto tokia ji pasirodė, sakyčiau, tik pačioje A.Latėno „Trijų mylimų" pabaigoje, kai našlė Kyverienė (Nijolė Narmontaitė), valiūkiškai šypsodamasi, nutraukė dingusių pinigų apraudojimą.

Juk Liudviko pavogtas pinigų maišelis buvęs tiktai „makelis su kvitomis nuo mokesčių". Kyverienė atlapojo savo palto skvernus ir parodė akordeoną, kurį nusipirko už anuos išgelbėtus rublius.

Puiki režisūrinė detalė. Graži nenuspėjamo, pašėlusio Žemaitės būdo išraiška!

O paskui jau visiškai akivaizdžiai nebe Kyverienė, bet pati Žemaitė smagiai sau užgrojo.

Ligi tol apie moteriško temperamento proveržius A.Latėnas kalbėjo ne taip subtiliai.

Jis rodė: tos trys mylimos - kaimo dama Kyverienė, stačiokė Petronėlė (Giedrė Giedraitytė) ir kuklioji Domicelė (Neringa Varnelytė) - taip norėjo „apsiženyt", kad tiesiog lipo ant Liudviko (Nerijus Gadliauskas).

Jos lipo ir kone pasigėrėtinai išpildė tai, apie ką choru dainavo spektaklio uvertiūroje, t.y. savo prisistatyme: „Dievas žyna, kas man yra:/Negaliu trivot be vyra."

Negalėjo jos, nors tu ką: viena paskui kitą visaip raitėsi, raivėsi, gulėsi, skėtė kojas, erotiškai dūsaudamos leido savo Liudvikėliui išsitraukti prie krūtinių paslėptus „rublalius" ar kaišioti rankas po sijonais.

Vargšas Liudvikas, iš pradžių kupinas kūrybinio azarto ir įkvėptai besimėgaujantis vyriška savo galia bei išradingumu (bravo N.Gadliauskui!), net suprakaitavo. Pavargo, išseko.

Gal ir visai juokinga. Tokia lietuviškai nekalta arba, tarmiškai tariant, „nezgrebna" kaimo pornografija.

Nors galima manyti ir kitaip: vis dėlto tai buvo ne itin skani, sakyčiau, truputį užgauli Žemaitės vulgarizacija.

Tose moteriško seksizmo scenose „Trijų mylimų" publika net ošė iš pasitenkinimo. Burnoti susiruošusiai kritikei liko tik iškelti rankas: „Gerai jau gerai, tiek to."

Vis dėlto A.Latėnas - lyrikas. Jis nesusiturėjo ir į savo „Tris mylimas" įbėrė gerą žiupsnį romantikos - į sceną įvedė Barbelę, kurią Žemaitės herojus pirmajame savo monologe minėjo kaip atsarginį variantą, bet paskui užmiršo.

Barbelė (Jonė Dambrauskaitė) - balta ir graži, ji tyliai, bet atkakliai persekiojo „uždarbiaujantį" Liudviką kaip šviesiausias prisiminimas ir tikriausios meilės pažadas.

Galima nujausti: pabaigoje šis Liudvikas ne iš nusikaltimo vietos nešė kudašių, bet pagaliau supratęs, kad svarbiausia meilė, o ne pinigai, „papūkšt in Kaukazu" su savo Barbele.

Šia prasme A.Latėnas tarytum sušvelnino Žemaitę - ji, atrodo, neturėjo tokių iliuzijų.

Vis dėlto kaip gerai, svarsčiau „Trijų mylimų" pabaigoje, kad A.Latėnas sumanė pasisemti iš tarmiškos kalbos aruodų.

Tie šiandien itin originaliai skambantys senieji žodžiai ir žodelyčiai veikia, intriguoja net tada, kai teatras to nedaro.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus, su kuriais bendradarbiavo.

  • Vaikystė nevaikiškam spektakliui

    D. Krymovo mintis, jog šis spektaklis – tai requiem gimusiems ir negimusiems vaikams, leidžia priimti jo paveiksliškumą, tačiau kartkartėmis tai primena ne kūrinį, o pamąstymus-etiudus vaikystės tema.

  • Istorijos ir abstrakcijos

    „Legendoje“ kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika kuria choreografiją ir šokėjų jausmus įkvepiančią atmosferą, apibendrintą senųjų laikų apmąstymo, prisiminimo nuotaiką.

  • Liūdna LEGENDA

    Mūsų šokio mene, reflektuojančiame istorinius įvykius ar asmenybes, ryškėja liūdesio, simbolių, savirefleksijos, aukštų substancijų, transcendentinis pasakojimas.

  • Sriubos valgymas prieš pasaulio pabaigą

    Kodėl tiek daug kalbu apie vaidmenis? Nes nieko daugiau spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“ nėra. Toks V. Masalskio metodas: apsivalyti nuo visko, kas nereikalinga, palikti tik žmogų.

  • Utopiško(s) ryšio paieškos

    Choreografė Greta Grinevičiūtė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės.

  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.