 |
| Scena iš spektaklio „Trys mylinčios“ |
Garsi Lietuvoje, pripažinta tarptautiniuose festivaliuose Telšių jaunimo studija „Aglija“ ir talentinga jos vadovė Laima Adomaitienė neseniai parodė premjerą – spektaklį „Trys mylinčios“ pagal Žemaitės komediją „Trys mylimos“. Toks netikėtas pasirinkimas gerokai nustebino, suglumino ir suintrigavo. Žemaitės komedija – sodrus realistinis buitinis senojo Lietuvos kaimo gyvenimo vaizdelis, spalvingas, šmaikštus, kandžiai ironiškas. O „Aglijos“stilistika visai priešinga – tai meistriškos plastikos, judesio, šokio derinys, simboliais ir metaforomis paremtas raiškos būdas, abstraktus, bet ne mažiau iškalbingas negu žodis. Tuo įsitikinome gėrėdamiesi tokiais reikšmingais ir sukrečiančiais šios jaunatviškos trupės ir jos vadovės spektakliais kaip „Trys „M“, A. Čechovo „Meška“, „Raudonkepuraitė“ pagal suomių rašytojos M. Tikkonen romaną. Ir štai – Žemaitė… Svarsčiau, kaip režisierė išsivers be pjesės teksto, kuris suteikia charakteriams pasiutusio žemaitiško gyvybingumo ir šmaikštumo, ar apskritai įmanoma „Tris mylimas“ perteikti vien plastika, vien judesiais? Laima Adomaitienė mėgsta scenos galvosūkius, užsikrauna sunkiai išsprendžiamų problemų naštą ir ieško to vienintelio teisingo, jos supratimu, išraiškos būdo, tos sceninės formos, kuri žinomą kūrinį prikeltų naujam gyvenimui.
Pasirinkusi Žemaitės komediją, režisierė liko ištikima savo kūrybiniams principams ir drąsiai transformavo „Tris mylimas“ į sceninių ženklų – judesio, šokio, žingsnio, ritmo, garso, muzikos – prisodrintą formą. Vos keletą kartų vaidinime pasigirsta paskiri žodžiai ir tarsi spyruoklė pasuka vyksmo kryptį, duoda impulsą naujoms peripetijoms. Kai jaunesnioji dukra, prikalbėta Liudviko, ima vogti Motinos pinigus, pasigirsta šio namų sąmokslo slaptažodžiai: „turtas“, „rublis“, „pabėgimas“.
Spektaklyje personažus charakterizuoja ne dialogai, o kūno kalba, šokio žingsnis, ritmas ir net drabužis. Iškart prisiminiau Michailo Čechovo ir jo mokytojo vokiečių antroposofo Rudolfo Steinerio vaidybos sistemą, kurioje dominuoja būtent šie elementai– kurti sudėtingą sceninį charakterį pradedama nuo personažo psichologiją atskleidžiančio gesto. Galima tik stebėtis, kaip puikiai Adomaitienė ir jos mokiniai įvaldę plastinę charakterio išraišką – meistriškai tikslius judesius. It jauna ožkytė strikinėja pirmosios meilės apakinta jaunesnioji dukra (Evelina Saurusevičiūtė), o vyresnioji (Ina Petrakova) savo karštus jausmus bernui Liudvikui reiškia impulsyviai ir net agresyviai: patykojusi savo meilės auką, staigiu šuoliu strykteli jam ant pečių, karštai apglėbdama išsvajotąjį… Motina (Indrė Mickevičiūtė) – jauna, graži, liauna it liepa našlė– lėtai, ilgesingai sukasi pasiilgtos meilės sūkuryje, plasnodama rankomis lyg paukštė sparnais. Šalia jos tame šokyje kartais atsiranda mirusio Vyro šešėlis (Karolis Mika), primenantis neilgai trukusią jų laimę ir meilę, pabrėžiantis našlės vienišumą… Čia režisierė keičia komiškąją pjesės intonaciją, netikėtai suteikdama dramatišką gaidą – suskamba subtili užuomina apie pačios Žemaitės asmeninį gyvenimą, sudėtingus santykius su dukra, neleistiną meilę dukros vyrui. Tačiau tai tik užuomina, tik nuojauta, tik spėjimas, gal tolima asociacija…
 |
| Meilės ilgesys atveria moterų prigimtį ir vaizduotę, bet kartu tai yra ir jų nevilties šokis. |
Keičiasi ir požiūris į Žemaitės sukurtas tris mylimas. Spektaklyje trys mylinčios moterys primena paukštes, uždarytas narve ir jame besiblaškančias. Meilės ilgesys atveria jų prigimtį ir vaizduotę, bet kartu tai yra ir jų nevilties šokis. Jos dosniai dalija savo jausmą, deja, „meilės objektai“ to neverti. Adomaitienė tris mylinčias moteris, man rodos, „kilsteli“ bent viena socialine pakopa aukščiau. Jos – ne „iš kaimo vidurio“, o turbūt iš tų bajoriškų dvarelių, kur savo jaunystę praleido ir Julija Beniuševičiūtė, būsimoji rašytoja Žemaitė. Be kita ko, tai pabrėžiama ir dailiais meistriško kirpimo drabužiais: gražiomis palaidinėmis, kliošiniais sijonais, bateliais…
Įspūdinga spektaklio pradžia: scenoje sklaidosi tirštas rūkas, pro jį skverbiasi dar negausūs saulės spinduliai. Pasigirsta kaimui būdingas klegėjimas, gagenimas, čiulbėjimas... Pabunda viskas, kas gyva. O štai kaip Žemaitė aprašė giedrą rytą: „Tokio ūžesio balsas kilo nuo žemės, kartu su balta migla sklido ore, mišo su vieversio giesme, nuūžė, nuskambėjo toli toli padangėse.“ Scenoje pasirodo pulkelis vištyčių (tai „Aglijos“ studijos mažosios dalyvės) su margaspalvėmis kietai supintomis kasytėmis – skiauterytėmis. Trypčiodamos, pasišokinėdamos tos mergytės vištytės atliks ir scenos tvarkytojų darbą.
Režisierė iš įvairių pusių tyrinėja Moters likimą – tuo atžvilgiu daugelis jos spektaklių sudaro savotišką ciklą: buvo rusiškas („Meška“), skandinaviškas („Raudonkepuraitė“), japoniškas („Moteris smėlynuose“) variantas, o dabar štai lietuviškas žvilgsnis į moters prigimtį. Trys mylinčios – Motina ir dvi dukros – spektaklyje yra pagražintos, režisierė, priešingai negu pjesės autorė, nesišaipo, kad apdujusios iš meilės jos pametė galvas. Aštriomis kaip ir pjesėje „komiškumo“ strėlėmis apšaudomi tik kavalieriai – bernas Liudvikas ir turtingo ūkininko Kozerio sūnus. Šiedu personažai dar labiau paryškina, kad situacija be išeities – nėra nei iš ko rinktis, nei ką mylėti…
Bernas Liudvikas (Jonas Rimeika) – „demoniškas“ klastūnas, kresnas, tvirtai sudėtas, plačių mostų, tvirtų rankų, kuriomis apglėbia it žnyplėmis, tvirto vyriško žingsnio su grėsmingais patrepsėjimais, be saldžios šypsenos ir viliojimo „kerų“. Tai ne tas vietinės reikšmės mergišius, iš kurio linksmai pasišaipo Žemaitė, o gobšus savanaudis. Šitas „dalykiškas“ kavalierius net demonstruodamas savo „įkaitusius“ jausmus niekaip negali apsispręsti, kurią iš trijų pasirinkti, kad turėtų daugiausia naudos.
 |
| „Aglijos“ studijos mažosios dalyvės šoka vištyčių šokį. Nuotraukos iš „Aglijos“ teatro archyvo |
Šalia Liudviko smulkiais žingsneliais trepsena antras kavalierius – Kozerio sūnus (Martynas Levickas), juokinga, net kurioziška figūra. Nužengęs tiesiai iš „retro“ stiliaus – su senoviniais „aristokratiškais“ kamašais, „sugarbiniuota“ ševeliūra, panašia į gaidžio skiauterę, apsivilkęs per dideliu švarku, iš kurio kyšo plonas kaklas… Šalia tokio „ponaičiuko“ Liudvikas su plačiomis drobinėmis kelnėmis ir tokiais pat marškiniais primena narsųjį plėšiką Tadą Blindą.
Kad sutirštintų spektaklio dramatiškumą, režisierė plėtoja moralinės išdavystės motyvą – jauniausioji dukra pavagia Motinos pinigus, vildamasi pabėgti su Liudviku. Sužinojusi apie jos poelgį, Motina scenos gilumoje krinta žemėn ant tam tikslui patiestų matracų (!) Man rodos, šis motyvas taip ir lieka „namudinis“ – dvelkia lėkštu moralizavimu, nebūdingu nei Žemaitei, nei visam spektakliui, nei režisierės stilistikai. Dėl šios detalės labai abejočiau. Bet tik dėl jos. „Trys mylinčios“ patraukia ne vien ekspresija ir vaizdų ryškumu – spektaklis skoningas ir saikingas, neperkrautas nei butaforija, nei metaforomis. Ypač prasmingas įvaizdis – balta vestuvinė suknelė, kurią visos trys mylinčios įnirtingai skalbia, plaka, daužo, glosto, piktdžiugiškai drasko, sutepa purvais, kad netektų nė vienai, svaido, mėto arba iškilmingai kabina ant vinies kaip brangiausią turtą… Finale, pačiupusi šlapią, iš vandens ištrauktą suknią, Motina (Indrė Mickevičiūtė) konvulsiškai bando ją apsivilkti, tarsi dėtų paskutinį tašką šioje kovos dėl laimės istorijoje, kad paskubintų savo vestuves.
Praūžė, nuvilnijo jausmai, sudrumstę protus, sujaukę artimų žmonių santykius ir gyvenimą. Tai kaina, sumokėta už neišsipildžiusią svajonę, kad mylinčios būtų mylimos.
Post scriptum
Praėjo šešiasdešimt dveji metai nuo to laiko, kai režisierė Kazimiera Kymantaitė pastatė Žemaitės „Marčią“ Vilniaus dramos teatre (1945). Pauzė ilgai ir beviltiškai užsitęsė.
Laimos Adomaitienės ir „Aglijos“ spektaklio „Trys mylinčios“ originalus sprendimas, netikėta meninė kalba ir įdomus komedijos idėjos posūkis teikia vilčių, kad ir lietuvių klasika skirta ne vienai kartai, ne vienai epochai. Šiuo atveju – ir ne vien žemaičiams…
