Šiek tiek po vidurnakčio. Žmonės po kelis traukia Kalnų parku. Kopia aukštyn, eina pro estradą melsvų švieselių nužymėto kelio link. Naktinis miestas šalia, bet jo čia beveik nejusti. Nuo jo, regis, ir slapstosi tamsoje mažutes oazes įsikūrusieji. Tačiau tikslą turintiems praeiviams jų nematyti, tik girdisi kuždesiai, signalizuojantys, kad mes čia ne vieni.
O tikslą turintieji užkopę į viršų irgi nelieka vieniši. Čia jau laukia kelios šviesos, rodančios kur prieiti, besišypsančios organizatorės, karšta arbata, pledai - jei prireiktų, ir du dideli celofanai, kad naktimis slampinėjantiems Kalnų parku nekliūtų sušlapti rasa. Lėtai įsitaisę ant čežančio pagrindo, tyliai šnekučiuodamiesi, susisupę į apklotus (nors diena ir karšta, naktį gulėti ant žolės - šalta) susirinkusieji laukia signalo, kad jau prasideda. Nes, žinoma, naktį mažomis grupelėmis į Kalnų parką užsikeberiota ne šiaip sau. Gal tik išskyrus tuos, kuriuos palikome estradoje. Na, nebent jie ėjo ten pat, tik pakeliui pasiklydo ar pametė motyvaciją. O štai aš su kiek somnambuliška kompanija ant kalno atslinkau į Pauliaus Markevičiaus režisuotą ekskursiją-spektaklį „Signalai“.
Veiksmo pradžia - dūmai. Jie gal ir rūkas, gal ir veiksmą pradėjusios, išjudinusios transporto priemonės išmetamosios dujos. Kvapas beveik kaip geležinkelio stoty. Ten irgi kelionės. Tik ši turėtų būti ne horizontali, o vertikaliai į viršų. Ji ir prasideda, iš garsiakalbių pasigirdus garsams ir balsams. O pastarieji labai greitai išduoda, kad ekskursija-spektaklis, atmosferinis dangaus stebėjimas vyks gulint pievoje ir klausantis radijo teatro.
Tad vaizdui prieš akis beveik nesikeičiant, svarbiausia vakaro dalis - garsas. Traškesiai ir šnaresiai užpildo tarpus tarp dviejų pasakojimų: vienas iš jų labiau susijęs su ekskursijos-spektaklio ekskursijos dalimi, kitas - su spektaklio. Vienas kitą nutraukiantys, keičiantys ir papildantys „Signalų“ dramaturgės Birutės Kapustinskaitės pasakojimai atskleidžia ne tik keletą istorijų apie žvaigždynus, bet ir poros santykius, beveik tiesiogiai atspindinčius tai, kas ekskursijos dalyje pasakojama apie visatą, žvaigždžių, galaktikų santykius ir veikimą.
Ekskursijos dalis labai primena apsilankymą planetariume. „Signaluose“ naudojama net ir tokia detalė kaip aptariamų žvaigždžių ir žvaigždynų parodymas lazeriu. Tik lauke tai atrodo kur kas įspūdingiau. Pasakojamos istorijos taip pat panašios. Nes kad ir ką originalaus bemėgintum sugalvoti, legendos apie žvaigždynus, jų vardų kilmes lieka tokios pat. Tad visai nenuostabu, kad stebeilijantis į dangų girdėtame radijo teatre atsirado veikėjas, negalėjęs ramiai klausytis jau žinomų faktų ir vis norintis papildyti. O ir ekskursijos gidas ne tik buvo kiek nuobodus, bet ilgainiui pasirodė ir kiek savotiškas, užsiimantis beveik patyčiomis. Bet šis gidas fikcinis ir santykį jis kūrė su tokiu pat netikru personažu. Kai panašiai nutinka tikrame teatre, kur kreipiamasi į žiūrovus, o tuomet prasideda patyčios, nes ėmė ir atsirado vienas išsišokėlis, už atlikėjus žinantis daugiau, tuomet jau tikrai liūdna. Ir grįžti nebesinori. O dabar: et, kalbėkit ką norit. Vis tiek tie tekstai - tik priedas prie pledų, arbatos ir progos su kompanija pačiame Vilniaus centre sudalyvauti mažame žvaigždžių stebėjimo renginyje.
Gal kiek paskubėjau, pagalvodama - kalbėkit ką norit... Nes kalba jie tikrai, regis, ką nori. Ir viso to ima atrodyti per daug. Per daug ne dėl to, kad jaudina, trikdo. Ne todėl, kad per svarbu, per jautru, ar per daug įdomių temų. Iš tikrųjų viskas rodosi per daug vaikiška. Manau, kad jei būčiau septyniolikos, būtų pats tas. Patirties dar ne per daugiausiai, svetimos artėjimo ir nutolimo istorijos kosmoso kontekste veiktų kur kas stipriau. Dabar gi klausausi tų personažų, kenčiančių tiesiog, kad kentėtų, ir net nelaukiu, kas iš to bus. Tiesiog spoksau į dangų: gal žvaigždė kris ir norą spėsiu sugalvoti. O tą kalbėjimą norisi praleisti pro ausis. Jei tai iš tiesų būtų radijas, be jokios abejonės garsas jau būtų išjungtas. Daug įdomiau kas naktį dedasi rudens artėjimą jau nujaučiančioje gamtoje. Ir apie ką šnabždasi likusieji estradoje. Bet stotis ir eiti nesinori: ne kasnakt juk prisiruoši savo patalus bent valandai išmainyti į celofaną jaukiai čežinančią nepažįstamųjų kompaniją.
Tad niekas nesistoja, neina surežisuotam veiksmui nesibaigus. Bet tikrai ne visi seka meninį. Vienas įžūlus debesėlis įsitaiso tiesiai virš galvų: jis išlaukė, kol bus papasakota apie Gulbę, Kasiopėją, Grįžulo ratus, o tuomet iššoko į patį vidurį - štai dar vienas veikėjas. Bet radijo teatro gidas ne čia, jo nemato, negali niekaip sureaguoti į aplinkos pokyčius. Kaip ir pora iš garso įrašo. Jie kalbasi apie mėnulį, kurio nebuvo matyti. Ir dabar jau kalbėsis kiekvieno pasirodymo metu. Nesvarbu, ar tuo metu mėnulis matomas, ar ne.
Radijo teatrui pasibaigus, skirstytis neskubama. Bet manęs laukia, ir aš greitu žingsniu lekiu žemyn. Kiek apmaudu, kad Markevičiaus ir Kapustinskaitės duetas šį kartą, regis, leido sau nepersistengti. Net ir garso įrašas kartais atrodė darytas skubant ir naudojant pirmuoju bandymu įskaitytą tekstą. O jei buvo priešingai, tuomet dar apmaudžiau, kad įdėtas darbas vis dėlto atrodo labiau skubotas nei apgalvotas. Tai irgi signalas. Tik šis jau nebe žiūrovams.
