Manikiūro tos rankos nematė seniai. Panagės neatplaunamai įjuodę, įrudę, pirštai sugrubę, oda atsiknojus, suskirdus, atšerpetojus. Tarsi po nesibaigiančio bulviakasio. Arba darbo šiukšlynuose, vamzdynuose, kekšynuose, fermose ar gamyklose. Dvi juodadarbio plaštakos, laikančios naujutėlaitį suvenyrinį Londono atviruką, kurio centre - Jungtinės karalystės spalvomis įrėmintas Big Benas. O pats atvirukas įrėmintas karalystės spalvų flaneliniais languotais anoniminio „obuoliuko” (t.y. emigranto) marškiniais (prieš 15-20 metų vadinamosiose komercinėse parduotuvėse tokių buvo galima surasti - ir su pamušaliuku, t.y. pašiltintų,, ir be jo, dabar turbūt tektų ieškoti second hand'uose), ant kurių įsižiebdamas tai nutolsta, tai ir vėl priartėja užrašas-motto-logo: „Ten didesnės galimybės n e b ū t i”.
Tokia ketvirtosios šio sezono Nacionalinio dramos teatro premjeros - Mariaus Ivaškevičiaus ir Oskaro Koršunovo „Išvarymo” reklama ilgokai kybojo teatro internetiniame tinklapyje. Gera reklama. Paveiki. Skatinanti atidžiau įsižiūrėti į suvargusias, pūslėtas, „žaizdotas” emigranto letenas. Tarsi signalizuojanti, kad neverta išvažiuoti, nevalia, blogai ten, pražūsit - broliai ir sesės.
Nors, kita vertus, galima būtų ir oponuoti tam įtaigiam reklaminiam vaizdeliui, paklausiant: „O kas, kaip, kur ir kada yra įrodęs, kad jie važiuoja ten verždamiesi, trokšdami b ū t i”. Juo labiau, kad lietuviai baisiai mėgsta meluoti tiek sau, tiek kitiems - giminaičiams, artimiesiems, bičiuliams, psichologams, sociologams... Gal jiems paprasčiausiai mirtinai nusibodo gyvuoti ir klestėti atgimusioje tėvynėje?..
Gal jie tiesiog nebeatšaukiamai panūdo tapti mažais, šūdinais, mechaniškai prisukamais robotukais, aklai vykdančiais tai, ką jiems paliepia orūs Ramiaveidžiai. Ir kraujo burbulas jų panosėse tvinkčioja, kaista, pučiasi, žiburiuoja, kol nusignybia, išsprogsta, ir perskeltos sąmonės horizontą raudona karalystės spalva uždažo Temzės letalinis rūkas.
Dieve mano, tegul tik važiuoja!.. Juk baisu ir pagalvoti, kas būtų, nutiktų, jei visi ūmai užsimanytų sugrįžti. Ne. Tai tiesiog neįmanoma. Įdubus ligotos tėvynės krūtinė neatlaikytų to svorio. Get out!.. Fucking Aliens!.. Ir be jokių čia, atsiprašant, sorry!..
Kaip ten bebūtų, bet Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas” - žvilgsnis į realią „rezervinę” Lietuvą, o ne į kokį nors Kazimiero Pakšto su(si)fantazuotą Madagaskarą. O ten - sušliundrėjusi fotografė Eglė (Monika Vaičiulytė), kadaise taip gerai žinojusi (įsivaizdavusi, kad žino), ko nori ir troškusi patirti visą tą spalvingą Londono įvairovę, gergždžiančiu balsu traukia savąją Justino Marcinkevičiaus hito „Tėvyne dainų ir artojų” versiją: „Tėvyne, tu mano tėvyne,/ Su kuo ir prieš ką, bliat, eini?/ Kodėl man draskai, bliat, krūtinę/ ir, nachui, neleidi man grįžt?..”.
Tenka konstatuoti, kad šiame ketureilyje tarytum tyrame ašaros karolyje atsispindi pagrindiniai emigracinio „sanskrito” ypatumai: jei „bliat” yra veiksnys, tai „nachui” - tarinys, o vietos-laiko-būdo-tikslo-priežasties-sąlygos aplinkybes dažniausiai išreiškia visaapimantis sakralinis „pyzdiec”.
Be abejo, išvardintieji sakinio dalių semantiniai vienetai priklausomai nuo konkrečios situacijos, ir kalbėtojo intonacijos gali šiek tiek įvairuoti ar net keistis vietomis cementuodami obsceniško epinio monumentalumo sklidiną tekstinės ir sceninės „Išvarymo” leksikos freską.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir valstybinės kalbos inspekcijos pareigūnams nuo apsilankymo „Išvaryme” vertėtų susilaikyti, nes jų kalbinė skaistybė-nekaltybė gali patirti rimtų įtrūkių, įplyšimų, sunkesnių ar lengvesnių sužalojimų, o potrauminis šokas - provokuoti agresiją prisiminus, pavyzdžiui, koloritingo plokščianosio banditėlio Vandalo (Marius Repšys) ir infiltruoto, po to išfiltruoto, demaskuoto buvusio perspektyvaus mento, slaptojo agento, kovotojo su mafija Beno Ivanovo (Ainis Storpirštis) dialogus („Ką darysim?.. Žudysim. Sakiau, bliat, žudysim, rūkysim ir valgysim, kurva, dešras”).
Politiniams kaliniams ir tremtiniams taip pat vertėtų sutramdyti savo norą pamatyti Ivaškevičiaus-Koršunovo „Išvarymą”: ne už tai jie kovojo, jaunas galvas klojo, ne dėl to jie kentėjo, kalėjo, žudė priešus ir žudėsi.
„Rezervinėje” britiškoje Lietuvoje tarpsta įvairiaplunksnių, autsaideriškų personažų-tipažų panoptikumas: jau minėtas deklasuotas mentas Benas (vėliau baro apsauginis Marekas, dar vėliau britų policininkas Robertas); sveiko natūralizmo ir griovimo džiaugsmo pritvinkęs nepakartojamas Vandalas (vėliau Šuo Vaiduoklis); paprasčiausiai geros širdies, šiek tiek išsiblaškęs bičiukas, sumautas fizikas (vėliau karališkasis, rafinuotas, homoerotizuotas antininkas), nežinantis, ar prieš atrasdamas visuotinės traukos dėsnį Niutonas kratė obelį, Edis (Martynas Nedzinskas); žaviai charakterinis „Babaj United”-„Out Of Date”-„Out Of Licence” atstovas Azimas (Tadas Gryn); pajuodus, gotiškai komjaunuoliška anarchistė Olga (Elzė Gudavičiūtė); kiek nuosaikesnis, švelniai šaržuotas, žaliomis pėdkelnėmis apoloniškas blauzdeles apsitempęs jos kolega iš broliškosios Latvijos Karlis (Marius Čižauskas); jau minėta naivi fotografė (vėliau dešrinė kekšė, dar vėliau džinsuota sexy-musulmonė) Eglė; nuoširdžiai-organiškai buduliškas, pusiau profesionalus sunkaus svorio snukiadaužys Saško (Irmantas Jankaitis); ant kabelinio animacinio Kijevo pasismeigusi, psichomotoriškai kiek sutrikusi, bet švelnių jausmų nestokojanti imbeciliška jo nėščia sugyventinė Oksana (Rimantė Valiukaitė); savo vyrui profilaktinį tarnybinį patikrinimą „užtaisanti”, gerai instruktuota, lyriškai vampyriška britų policininkė Liz (Toma Vaškevičiūtė); šventeiviškai groteskiška pirmosios bangos lietuvių emigrantų - pūvančių Londono „alyvinukų” - šeimyna - stabilus, urvinis chroniukas Algirdas (Algirdas Dainavičius), žiurkiška, smaili provincialė Regina (Jolanta Dapkūnaitė) ir tarytum iš Julijos Žymantienės puslapių nužengęs, tarmiškojo teisumo ir teisingumo sklidinas Romas (Arūnas Vozbutas); pagaliau santaklausinis Barzdyla (Ramutis Rimeikis); aviacinis Zbignievas (Remigijus Bučius), benamiai lenkai, mikroautobuso vairuotojai, anglai, bičai iš Viktorijos parko, baro lankytojai...
 |
| Vytautas Anužis, Monika Vaičiulytė ir Ainis Storpirštis. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Visoms šioms paklydusioms, nežinia kur gravituojančioms megapolio molekulės mikro-makrokosmose našlaičiaujančioms „chromosomoms” akompanuoja atidūs ir susikaupę „Happyendless” vaikinai (Saulius Prūsaitis, Laimonas Jančas, Kęstutis Pavalkis, Paulius Adomėnas, Gediminas Augustaitis), šiurkščiam sceniniam hiperrealizmui suteikdami rafinuotos elegancijos, subtilios (dažnai retro) nostalgijos.
Kartais susidaro įspūdis, jog visai nedaug trūksta, kad „Išvarymas” taptų miuziklu - kai kurios pirmo ir antro veiksmo masinės daugiafigūrinės muzikinės-choreografinės mizanscenos (gražu žiūrėt, kaip visi dirba!..), paremtos auksinėmis legendinių „Queen'ų” su Freddie Mercury priešakyje šlagerių šukėmis, suteikia rimto pagrindo taip manyti. Galbūt išeitų tokia visai smagi „Pažemintųjų ir nuskriaustųjų” arba „Big Beno favoritų” versija su gedulingais „We are the Champions” serpantinais.
Scenoje (scenografas Gintaras Makarevičius) - pramoninė „funeral” erdvė: stotis, baras, loftas, apleisto fabriko cechas su įvijais laiptais kairėje, nuo kurių žemyn galva leidžiasi „babajų savyje nurijęs” Ainio Storpirščio Benas, dešinėje - multifunkcinis ventiliatorius-defibriliatorius, kuriame kruvina prašiepta burna beišauštančio ramadano paieškas gana dinamiškai kontempliuoja nusivalkiojusi Monikos Vaičiulytės Eglė.
Išilgai scenos - stalviršis, bėgiai, platforma, šarvojimo lenta, ant kurios grūdasi, santykiauja, tarpusavyje kaktomis, šonais, profiliais, nugaromis sąveikauja, ieško „didesnių galimybių nebūti”, savąjį išvarymo fandango aistringai trypia dulkėtos, rūdijančios tautinės torpedos, kurioms nebėra Kalėdų - jos laukia, kada iššaus. Ir „iššauna”. Ir dar kaip.
„Išvaryme” yra ir įstabių „torpedų”, ir pasigėrėtinų (trajektorijos, nuotolio ir tikslumo atžvilgiu) „šūvių”. Pirmiausia, be abejo, Siamo dvynių, suaugusių čingishaniškomis širdimis, duetas - Storpirščio Benas ir Repšio Vandalas: brilliant. Vaičiulytės Eglė ir Paškevičiūtės Liz: bravo. Gryn Azimas ir Nedzinsko Edis: ok. Gudavičiūtės Olga ir Valiukaitės Oksana: good. Čižausko Karlis ir I. Jankaičio Saško: well done.
Pagaliau Vytauto Anužio Benas po 10-ies metų - invalido vežimėlyje tupintis kontūzytas, demarkacinis sfinksas, frankenšteiniškas savos praeities komentatorius, suteikiantis „Išvarymui” įžeminimą, rišamąjį emocinį strampą, vertikalią amputacinę dimensiją. Tikslus, preciziškas, techniškas, telekineziškas, mokantis klausyti spektaklio alsavimo ir savo buvimu sušvelninti (jeigu reikia) temperatūrų skirtumus ar energetines perkrovas. Liuksusinis iešmininkas: the best.
„Išvaryme” gausu įstabių žanrinių mizanscenų, tiesiog perliukų. Pirmame veiksme - Stanley Kubricko „Prisukamo apelsino” stilistika subtiliai paspalvintas tilto užėmimas arba muštynių scena, anarchistinis Olgos-Beno-Karlio endšpilis; antrame - (ne)įžeidžiančios formos Azimo ir Beno mikrodvikova, Saško ir Oksanos lyrinė interliudija, sukimbanti su drastiškuoju Mareko ir Eglės meilės ir neapykantos skrepliu; pagaliau dešimtbalis Beno ir Vandalo etiudų fejerverkas, kurio finalas, bent jau man - įspūdingiausias šio pusšeštos valandos trunkančio spektaklio epizodas: po ilgo nesimatymo aptarę einamuosius-darbinius-gyvenimiškus reikalus, pasilinksminę su įsivaizduojamu mastifu (jo šmėkla trečiajame veiksme suteiks „Išvarymui” katarsiško pasmerktumo atspalvį) jiedu nusprendžia išsimaudyti - iš esmės imasi kardinalių Karalienės ir Bekingemo, Kristaus ir Čingischano, Rytų ir Vakarų leitmotyvų...
Du į Temzę brendantys, į dugno žvaigždyną didėjančiu greičiu smingantys išvietintieji krituoliai. Ir dugnas juos priglaudžia - metaliniais stulpais jiedu sliuogia į viršų, kimstančiais balsais šnabždėdami „Jėzau, padėk!..”, tačiau išnokę geležiniai mongolai jų širdyse gesina šį šūksnį. Du žūstantys sudaužyto tėvynės burlaivio jungos, blausiai apšviesti ant milžiniško kryžiaus sparnų - tik centre Nukryžiuotojo vis dėlto nėra - jis taip ir liko „ant praėjimo” nepastebėtas.
Trečiojo veiksmo pabaigoje ši ritualinio išsimaudymo pelenuose mizanscena atsikartoja (tiesa, jau kiek mažesne jėga) prieš visiems paskutinįkart susėdant į klegantį startinį-finalinį kelionės mikroautobusą su puikiu galiniu valytuvu - Mindaugu Jusčiumi.
Prieš keletą savaičių „Menų spaustuvėje” vykusiame pokalbyje „Prie arbatos” Marius Ivaškevičius nenustebino prisipažindamas visą laiką tik įsivaizdavęs, kad rašo pjeses, bet iš esmės rašęs kino scenarijus, kurie buvo nesėkmingai bandomi pastatyti teatre.
Tiesą sakant, pirmas įspūdis prieš gerą mėnesį perskaičius „Išvarymą” ir buvo toks - „matau filmą”... Buvo smalsu ir įdomu, kaip su ta į minkštuosius pjesės teksto audinius kruvinai įsirėžusia „emigracine džinsų šiknos siūle” susitvarkys Oskaras Koršunovas. Ką ir kaip jis padarys?..
Ir susitvarkė, ir padarė taip, kad sunku ir įsivaizduoti kaip bebūtų galima padaryti geriau. Režisūros „siūlė” spektaklyje raumeninga, gyvybinga, veržli, laisvai pulsuojanti, drąsi, plačios amplitudės, audrota, skatinanti ir provokuojanti žiūrėjimo godulį, „šalinanti šūdą ir iš jo formuojanti” grupinį pastarojo dešimtmečio obuolmušiškų lietuvių emigrantų portretą sutemusio megapolio džiunglių interjere.
Po „Išvarymo” jautiesi kaip po gero tūso. O po jo ryte dažniausiai esi truputuką pavargęs, šiek tiek skaudą galvą. Bet malonus prisiminimas, kad vakar nutiko kažkas superinio, atperka laikinus, negeidautinus šalutinius efektus.
Lendi po dušu, sustingsti po jaukaus vandens srovelėmis, sieki švaraus rankšluosčio. Ir pagalvoji - gera gyventi, gera būti, gera savo tėvynėj kalbėti, rašyti, skaityti savo kalba. Kol būnasi. Kol dar kažkiek gyvenasi.
Is this the real life?.. Yes. Is this just fantasy?.. Sometimes... Maybe... Often... Nes galimybė i š b ū t i čia - vis mažesnė, efemeriškesnė, tolydžio silpstanti. „Šalis ta Lietuva vadinas - / Bet aš neilgai ten buvau...”, - anot Prano Vaičaičio. Nevermind. Juk skrydžiai čia pigūs.
