Žodžiai Vilmos Pitrinaitės spektakliuose – kaip žvėrys – slenka iš burnų ir ieško vieni kitų, tapdami dar vienu būdu judėti – judinant liežuvius, balso stygas, varinėjant plaučiuose orą.
Paulius Tamolė kviečia žiūrovus susidomėti istorija ir suteikia tam visą kolekciją pretekstų: efektingų, sukrečiančių, juokingų, liūdnų scenų, įtraukiančių, charizmatiškų ar šiurpinančių personažų.
Spektaklio kūrėjai nemeluoja. Nors scenoje kalba nepaprastai šviesiai, jie neneigia nei skausmingų patirčių, nei gyvenimo realybės. Publika regi ne tiek aukų tragediją, kiek stiprių žmonių gebėjimą išlikti.
Sartriško pragaro tapatinimas su kalėjimu tikslus: jei pragaras – tai kiti, vadinasi, jį išgyvename atsidūrę greta žmonių, kurių negalime pakęsti, ir neturime galimybės jų palikti.
Spektaklio komanda sukūrė skirtingas jusles dirginantį scenos kūrinį, kuriame judesys, spalvos, šviesos ir muzika perteikia nuosekliai išplėtotą, ryškų pasaulį, aprėpiantį vakar ir šiandien.
Susikoncentruodama į asmeninę patirtį, Grėtė Šmitaitė subtiliai, daugiasluoksniai, nors, atrodytų, ir taip paprastai nupasakoja tautos ir šeimos namų atminties istoriją.
„Encounters. Vilnius“: nemoderuojamas dviejų žmonių pokalbis (net ir per tarpininkus) nebūtinai krypsta intriguojančia linkme, o pagrindiniu dramaturgu tampa atsitiktinumas.
Spektaklio režisūra – praeities aidai, kurie per spektaklio pirmą veiksmą nugramzdina kūrinį į užmaršties liūną.
Sluoksniuodamas faktinę ir fiktyvią medžiagą režisierius dokumentiškumą paverčia teatru, pasakojimą apie smurtą ir neteisybę – istorija apie praradimą.
