Turėdama omenyje istorinį „Šėpos“ kontekstą ir dabarties realijas, į premjerą ėjau tikėdamasi perprasti, kam gali pakviesti šėpa XXI amžiuje: kokiam bendram jausmui ir veiksmui.
Kūrėjų diskusija su Bergmanu tarsi ištirpsta, teatro scenoje manipuliuoti jo filmų stiliumi nėra paprasta, o dekonstruoti autorių ir jo kūrinius – dar sunkiau. Kol kas šiame susitikime jėgos atrodo nelygios.
Demonstruodami pozityvumą aktoriai maskuoja turinio, struktūros ir vaidybos spragas. <…> Spektaklį sukuria prašymas publikai būti geros nuotaikos ir nuolatinės pastangos parodyti, kokia ji svarbi.
Apie Yanos Ross spektaklį įdomu galvoti, o tai, kas galėtų būti yda, yra stilistinė jo ypatybė – neišbaigtumas, kažko daugiau trūkumas, fragmentuota sujauktų jausmų išraiška.
Akivaizdu: spektaklis-opera pretenduoja atlikti terapinę funkciją visai publikai. Šitas spektaklis neįmanomas be suvokėjo ašarų. Spektaklio reikšmė vienintelė – sužadinta žiūrovo graudulinga reakcija.
Tai ne komedija, ne tragedija – tai drama, kurios veiksmą valdo patys aktoriai, sugebantys įvairiausių atspalvių situacijas paversti tragikomiškomis ar tiesiog komiškomis.
Nors kiekvieno žiūrovo patirtis unikali, „Dalykai…“ sukelia emocijas. Juose nėra šiuolaikiniams kūriniams būdingo išprotautų logiškų koncepcijų šalčio, tačiau vengiama ir patetiško sentimentalumo.
Be spektaklio pasakojime egzistuojančios tragedijos yra ir kita, liksianti tik tai daliai žiūrovų, kurie vieno garso istoriją sugebės išgirsti – jausmas, kad nyksta visuomenė, gebanti klausytis.
Kas kartą pasiūlius atsakyti klausimus, dalyvauti užduotyje, lipti „į sceną“, visi vaikai staiga įsitraukdavo ir labai energingai konkuruodavo, kuris gaus pasireikšti.
