Ir mirtis nebus nugalėta.
Algimantas Mackus
Jonas Jurašas, Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatęs „Barborą", regis, ėmėsi lietuvių dramaturgijos klasikos - juk Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė" ne tik vienas įtaigiausių rašytojo kūrinių, sovietmečiu tapusių tam tikru ženklu, tikrosios Lietuvos simboliu. Šis veikalas ypač svarbus ir režisieriaus kūryboje - prieš daugiau nei 40 metų jis šioje scenoje statė legenda tapusį spektaklį, išskirtine vidine jėga ir tikėjimu sujaudinusį visus jį mačiusiuosius. Sujaudinusį dėl tikėjimo Lietuva, jos paskirtimi, laisvu apsisprendimu. Spektaklis tapo tikru intelektualiniu iššūkiu to meto sovietinei tvarkai, ideologijai ir cenzūrai. Žinoma, ir draustas, ir kupiūruotas, ir partinio aktyvo visais lygiais pasmerktas... Šis spektaklis ženklina tada aiškiai ir atvirai pasirinktą J. Jurašo poziciją - drąsią, nesitaikstančią su jokiais varžymais ir ideologiniais nurodymais. Atsisakęs keisti sumanymą bei finalinę sceną (itin pakylėjančią, su nušvintančiu Aušros vartų šventuoju paveikslu), režisierius patyrė pažeminimus ir persekiojimą. Beliko emigruoti į Vakarus...
Galima tik atsidusti. Taip, tai buvo seniai, tačiau iki šiol prisimenu jaudulį ir virpulį, apėmusį žiūrint spektaklį. Bet neverta apsigaudinėti - dabar J. Jurašas neturi nei noro, nei galimybės kartoti ar improvizuoti kažkada jaudinusių atradimų. Galų gale tai tebūtų blyškus ir, ko gero, visiškai neįtaigus praeities ir rezignacijos šešėlis. Režisierius pastatė visiškai naują spektaklį, kuriame, kad ir kaip keista, klasikui J. Grušui bent teoriškai skiriamas pagalbinis vaidmuo. Pagalbinis, matyt, todėl, kad J. Jurašui ir dramos adaptacijos autorei Aušrai Marijai Sluckaitei rūpi kiti dalykai, kuriuos jie nori akcentuoti ir padaryti pagrindiniais vyksmo varikliais.
Taigi adaptuotas, scenai naujai pritaikytas dramaturgas, kurio legendinį veikalą, be abejo, buvome pratę laikyti nesenstančiu ir dar aktualiu. Tai ir privertė kiek suklusti - juk A. M. Sluckaitė, scenai perdirbdama prozos kūrinius (S. Oksanen „Apsivalymas", A. Škėmos „Balta drobulė", kurie J. Jurašo buvo pastatyti Kauno scenoje), siekė dramatinio efekto ir sceninio vyksmo, neapkrauto beletristiniais nuokrypiais. Tačiau J. Grušo atveju dramos adaptacija jau skamba kaip nesusipratimas. Siekiant tai paaiškinti, pasipila komentarai apie „sumanymo grūdą" - „tai istorija apie Aktorę, kuri miršta palaužta ligos, kaip ir Barbora Radvilaitė".
Graži ir kilni idėja - parodyti mirštančią aktorę, kuri vaidina iki paskutinio atodūsio, tikėdama... kuo? Kilnia meno misija? Savo paskirtimi? Ar savo herojų išgyvenimais? Tačiau ką bendra su šia idėja turi J. Grušas? Tik tai, kad Aktorė vaidina būtent Barborą, vieną iš personažių savo sceninėje ir gyvenimiškoje dramoje?
Manau, čia ir slypi spektaklio neįtaigumas ir anemiškumas. Užsimojęs, kaip ankstesniuose pastatymuose, atskleisti egzistencinės būties dramą, parodyti ribinėje situacijoje atsidūrusį herojų, tą Soreno Kierkegaardo „Arba-Arba", režisierius nepasiekia tikrojo tragizmo aukštumų. Kodėl? Atsakymas paprastas - su J. Grušu taip lengvai nepasigalynėsi, ir A. M. Sluckaitė, adaptuodama dramaturgą, akivaizdžiai pralaimi prieš jo Barborą su savo sukurta Aktore. Tos Aktorės monologai lėkšti, vien blyškūs Barboros skausmo, meilės ir vidinio tragizmo šešėliai, liguistas pasąmonės srautas, beje, tik kartkartėmis įsiterpiantis į tikrosios J. Grušo dramos tėkmę. Aktorė kartais ilgam apskritai dingsta, jos vietą užima J. Grušo herojė, ir scenoje matome pseudovyksmą - neoistorinį neva modernų reginį.
Drama gerokai sutrumpinta, atsisakyta daugelio scenų, paliktos, kūrėjų manymu, svarbiausios linijos. Jos, mano galva, tada turėtų itin glaudžiai sietis su sergančios Aktorės likimu, deja, šito nėra. Bandymas susieti Aktorės ir jos personažo likimus neįtaigus, deklaratyvus. Matyt, tikėtasi, kad tuos scenarijaus riktus ir trūkumus nesunkiai įveiks, viską meistriškai susiuvinės talentingoji Eglė Mikulionytė, kūrusi pagrindinius vaidmenis visuose J. Jurašo pastaruosiuose pastatymuose. Akivaizdu, kad E. Mikulionytei be galo sunku perteikti silpstančios ir mirštančios Aktorės kančią, - jos charakteris apskritai nenužymėtas, tai visiška abstrakcija, be praeities, artimųjų, be meilės. Lieka dūsauti, vaidinti skausmą, graibytis scenoje grėsmingai besimakaluojančių kraujo perpiltuvių. Ši blanki scenos kaukė nukrinta, jei tik Eglė persikūnija į Barborą - štai čia pajunti gyvastį, tikrus jausmus, pasiryžimą ir kovą. Ne už sostą ar karūną - už savo Meilę.
Iš tiesų - J. Grušo Barbora scenoje gyvena, jaučia ir myli, ji čia ne viena, supama karaliaus Žygimanto Augusto (Dainius Svobonas) meilės ir tvirtumo. Manau, šių aktorių duetas vienas įsimintiniausių spektaklyje. Tasai šviesus ir kilnus pradas akivaizdžiai pirmauja ir nugali priešus bei rūmų intrigantus - visų pirma Boną (Ugnė Žirgulė), Papagodą (Vaidas Maršalka). Ši aktorių pora, be abejo, randa originalių, neklišinių sprendimų, tačiau kai kurios scenos (ypač su Barbora) tampa deklaratyvios, atsietos nuo viso veiksmo. Tad nejučia pagalvoji, ar režisūrai nevertėjo išradingiau traktuoti šių blogio simbolių? Apskritai išradingumo mažoka. Tradiciškai šūkalioja ir maištauja šiurkštūs bajorai, tradiciškai su jais ir karaliene Bona žodžiais kapojasi Žygimantas Augustas. Kai kurie dalykai, regis, atkeliavę iš kitų J. Jurašo spektaklių - tie personažų „praplaukimai" scenos gilumoje, jų nusileidimai ir pakilimai iš scenos duobės, iškylantis styginių trio su širdį veriančiom muilo operų melodijom etc.
Idėja pasakoti istoriją apie Aktorę, mirštančią nuo vėžio scenoje vaidinant Barborą, ko gero, kilo dėl kai kurių istorikų tvirtinimo, kad karalienė Barbora ir mirė nuo tos nepagydomos ligos. Žinoma, kai kurios mūsų Schreibende frau (Rašinėjančios poniutės, taiklus literatūrologo Vytauto Kubiliaus terminas) suskubo pranešti, jog spektaklio idėja skirta šviesiosios Rūtos Staliliūnaitės, vaidinusios J. Jurašo jaunystės maištingajame spektaklyje, atminimui. Visų pirma abejoju, kad sumanyme būta tokios profanacijos ir manipuliacijos Aktorės vardu. Antra, R. Staliliūnaitė mus paliko visai kitomis aplinkybėmis. Trečia, ne ji viena amžininkų atmintyje įsirėžė kaip legendinė Barbora. Iki šiol neužmirštama ir garsioji Nijolė Lepeškaitė, grožio ir talento etalonas, itin įtaigiai vaidinusi šią heroję. Aktorė ir šiandien džiugina savo kūryba ir vidine šiluma.
Tad esu tikras, kad siužeto perdirbinys, susietas su ta pačia Aktorės ir personažo liga, padiktuotas labiau istorinių aplinkybių. Šit tada kyla kitas klausimas: kiek tikrojo istoriškumo liko spektaklyje? Aktorės, vaidinančios Barborą, liga ir kančia pakimba erdvėje, ji neturi į ką atsiremti, neturi paguodos ir vilties. Vienintelės lyg slaugės, lyg viltingos mintys ar emocijos šalia nuolat budi tokios Viešnios (Eglė Grigaliūnaitė ir Martyna Gedvilaitė). Suprasčiau, jei jos budėtų vien prie A. M. Sluckaitės Aktorės. Tačiau jos lydi ir Barborą. Scenose su Bona, dvariškiais, Radvilomis tos plastiškos mergaitės tampa kažkokiomis replikomis, mimais, gan primityviai pabrėžiančiais kokį teiginį ar sušukimą. Čia jos nupuola, vaizduodamos nunuodytus šunis, čia šokčioja, čia žiopčioja, čia vėl išsitiesia... Atrodo, taip tempiamas laikas, nes negailestingai sutrumpinta drama palieka erdvės režisūros dominantei. Deja, daugeliu atveju režisūra neįtikina.
J. Jurašas ryžtingai demonstruoja, kad kuria visiškai naują, modernų, apie nūdienos kančią ir meilę pasakojantį spektaklį. Todėl ir sprendimas toks - su itin modernia scenografija ir dar modernesniais kostiumais. Man atrodo, ir čia slypi nesėkmės priežastis. Režisūra, davusi scenografams išraiškos laisvę, tik sugadino sumanymą ir labai apsunkino aktoriams perteikimą. Scenografas Mindaugas Navakas, dramą pateikdamas kaip sąlyginį šachmatų žaidimą, bandė veiksmą koncentruoti kilstelėtoje didžiulėje lentoje. Sutinku, toks sprendimas gan įdomus, tačiau autorius tuos langelius sugebėjo taip primarginti, tiek prikaišiojo spalvingų kaleidoskopų ir viršuje, ir apačioje, kad ne tik personažams - visų pirma žiūrovams mirgu margu akyse. Ir dar. Seną tiesą, kad gausybė neįprasmintų simbolių scenoje tampa tuščiomis abstrakcijomis, pamiršo ir režisierius, ir scenografas. Niekuo nepateisinamų simbolių ir atributų gausa ne tik trikdo, bet ir vienas kitam prieštarauja. Svarbiausia, jie neturi nieko bendra su kostiumais. Mat kostiumų dailininkė Jolanta Vazalinskienė žengė dar toliau - surengė tikrą putplasčio ir guminukų fiestą. Gal aktoriams išties sunkoka vaikštinėti nuožulnia M. Navako konstrukcija, bet apauti juos „kosmoso karų" pavyzdžio storapadžiais putopadžiais tikrai nevertėjo. Kostiumai lyg iš šiuolaikinių medžiagų, tokie šiugždantys ir nelankstūs, tarytum skirti dūžtamiems daiktams pervežti. Aktoriai juda mažyčiais žingsneliais kaip japonų NO teatre, nes bateliai labai „patogūs", o jau lankstytis su apranga tikrai sunku.
Vienintelis Juokdarys (Saulius Čiučelis) liko basas, vilkintis kuklia mantijuke, tad galėjo laisvai vartaliotis ir pamokomai „juokauti". Stebina ir jau minėtų simbolių prasmingumo, būtinumo nesuvokimas - šalia tų putplasčio surogatų nelauktai nusileidžia tikrų metalinių šarvų imitacijos, personažai nei iš šio, nei iš to pasidabina grėsmingais natūralistiniais šalmais, ir nežinai, ar čia daugiau pasityčiojimo iš J. Grušo sukurtos dramos, ar iš istorinės patirties.
Sąlygiškumas, moderni traktuotė su pseudoistorizmu spektaklyje kertasi ne tik scenografijoje ar kostiumuose. Labiau sąlygiškai, lyg atsiriboję savo herojus kuria abu Radvilos (Juozas Erbrėderis ir Gintaras Adomaitis), tik bendraudami su Barbora jie suranda charakteringesnių bruožų). O šit Egidijus Stancikas - arkivyskupas Dzierzkovskis - tikrai netikėtas, originalus ne tik povyza ar laikysena. Giliai pajustas personažas antroje dalyje tampa kone centrine spektaklio figūra, sujaukdamas režisūrinį ir libretinį sumanymą. Juk toks personažas galėtų būti ir šalia kenčiančios bei scenoje mirštančios Aktorės - lyg palydovas į Amžinybę, lyg guodėjas ar viltis... Dabar E. Mikulionytės Aktorė panašesnė į vienišą, klejojančią ir, ko gero, nunuodytą (tai net per įkyriai akcentuojama ir nuolat primenama) Elzbietą (Inga Mikutavičiūtė).
Linas Rimša talentingai sukompiliavo, atsiprašau, sukomponavo tam tikrose scenose jaudinančią muziką, kurios, manau, tikrai buvo per daug kiekvieno krepštelėjimo ar atsidūsėjimo proga. Todėl spektaklis kartais priminė muzikinį reviu. Gal miuziklo lygio ir nepasiekė - pavadinčiau jį „Ko pageidaujate?"
Akivaizdi eklektika, modernas pinasi su tradicija, J. Grušas - su Aušra Marija, J. Jurašas su - Peteriu Brooku...
Išvados? Gal vis dėlto J. Jurašas spektaklyje grįžo prie garsiosios Ezopo kalbos? Gal sudėtinga scenografija, kostiumais, muzika ir apskritai visu sprendimu norima nūdienos žiūrovui pasakyti ką nors labai svarbaus? Gal iššifravimo reikalauja scenos gilumoje nušvintanti mandala?
Gal. Tačiau legenda apie Žygimanto Augusto ir Barboros meilę man šį kartą vietomis priminė kraupų groteską. Pakili istorija apie visa nugalinčią, aukštinančią Meilę, apie Atmintį virto kančios ir mirties apologija. Viena, ką galima pajusti spektaklyje, - tai mirties dvelksmą. Atrodo, J. Jurašas šį kartą sukūrė spektaklį ne pagal J. Grušo „Barborą Radvilaitę". Epitafija Barborai kai kur tampa epitafija Lietuvai - romantinei mūsų jaunystės Lietuvai.
Tai spektaklis, labiau įprasminantis poeto Algimanto Mackaus ištarmę: „Ir mirtis nebus nugalėta."
