Šviesų menininkai Eugenijus Sabaliauskas ir Julius Kuršys Menų spaustuvės Juodąją salę dar labiau pajuodino, palikdami tik mėlynų ir raudonų spindulių ratą, į kurį patenka visi kartu - artistai ir žiūrovai. Nes tai - „Su(si)tikimas“, sukurtas Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“. Šitas teatras savo kūriniams kaskart suranda naujų partnerių, o su jais ieško ir naujų spektaklio formų. Prieš savaitę įvykusi „Su(si)tikimų“ premjera vadinama ritualu, ją režisavo scenografė Lauryna Liepaitė, dramaturgiją kūrė Kristina Savickienė, scenoje kartu su „lowair'ais“ Airida Gudaite ir Laurynu Žakevičiumi veikia aktorius Gediminas Rimeika, dainininkė Laura Budreckytė, muzikantai Vytis Nivinskas ir Žygimantas Bačkus, kompozitorė Agnė Matulevičiūtė ir būrys moterų savanorių. „Low Air“ turi daug ištikimų žiūrovų, per šitą premjerą tai ypatingai aiškiai matėsi.
Ištrūkusios iš šviesų, temų, žiūrovų ir artistų rato, „Su(si)tikimo“ sukeltus įspūdžius aptarė šokio kritikė Ingrida Gerbutavičiūtė ir teatro kritikė Rūta Oginskaitė.
R.O. Spektaklio autorių tikriausiai norėta pakalbėti apie tai, kaip vyras arba visuomenė (galbūt net vyras ir visuomenė) elgiasi su moterimi. Kaip laikosi ir elgiasi moterys ir kaip - vyrai. Tą galima buvo spėti nuo pirmų akimirkų, kai iš salės į fojė įžengė Gedimino Rimeikos vaidinama dama, tiksliau transvestitas - koketiška blondinė su aukštakulniais - ir ėmė familiariai kalbinti žiūrovus, provokuoti klausimais ir komentarais: „pastebėkit, kad nori ir veiksmą diktuoja vyras...“
Tada patenkame į salę ir palengva apima nuojauta, kad dalyvaujame rituale, o spektaklio artistai, dalyviai, kūrėjai eina tuo pačiu ritualo ratu su vis gausėjančia žiūrovų minia. Dalyviai eidami sako tekstą, iš kurio bendrame gausme ir vyksme pagauni tik atskirus žodžius - medis, šaka, vyras, sėkla... - bet tada ir svarbu suvokti ne tekstą o tai, kad vyksmas bendras. Ir tai įdomu, tai veikia. Bet po to?
I.G. Anotacijoje minimos trys temos: „lyties kaip seksualinės tapatybės ir stereotipo analizė...“
R.O. Mokslinio traktato stiliumi? Ir po to kažkas turi labai norėti į spektaklį?
I.G. Na, gerai: lytis ir stereotipai. Antra tema - raganų teismai Lietuvoje. Trečia - sekta. Jie tai bandė sudėti. Analizuokime spektaklį per šituos tris pjūvius. Lytį ir stereotipus bandoma nagrinėti per sudvejintus personažus: iš pradžių - Gedimino Rimeikos moteris-vyras, vėliau Airidos Gudaitės paauglys-mergina, kuri duete su Laurynu Žakevičium transformuojasi į moterį- daiktą-funkciją.
R.O. Tai vienas iš moters „vaidmenų“ ar paskirčių tame spektaklyje. Kiti moterų tipai: tas besimaivantis transvestitas, jis - lyg ir spektaklio „moderatorius“; dainininkė, atliekanti pop repertuaro daineles - taigi, moteris-pramoga; ir masuotė - kartais iš už žiūrovų būrio išnyra šokančios savanorės gėlėtais drabužiais, toks gyvenimo kordebaletas. Tokie įvaizdžiai.
I.G. O kokie vyrų tipai? Neutralus atrodo muzikanto Žygimanto Bačkaus įvaizdis: sėdi jogo poza, geria arbatą, medituoja, tarsi jam neįdomu niekas aplink. Tačiau šitas įspūdis sulaužomas, kai per mikrofoną jis ima repuoti „bitch“ „fuck“ ir taip toliau. Vėl sudvejintas personažas.
Vyrišką seksualumą akcentuoja Laurynas Žakevičius: jis yra apsinuoginęs, rodo išpuoselėtus raumenis, skaldo malkas, sustingsta kultūristo pozomis, koketuoja su žiūrovėmis.
R.O. Kai tas vyras ima keturiomis bėgti ratu per visą salės perimetrą, jis tampa panašus į gyvūną, ieškantį grobio, ir tai įspūdinga. Kaip ir vėlesnis, tavo minėtas Lauryno ir Airidos duetas, kai vyras moterį vartoja kaip daiktą, žaislą - minko, lanksto pagal savo poreikius ir patogumą.
I.G. Raganų tema į spektaklį ateina su tomis šokančiomis savanorėmis gėlėtais drabužiais. Apie raganų teismus ir deginimus užsimena Gedimino Rimeikos personažas. Tema su laiku tarsi nunyksta, tik vėliau patiriame konkrečios raganos - aukos, surastos tarp susirinkusiųjų - ruošimą sudeginimui.
R.O. Ar tu visas tas temas pajunti ir supranti spektaklio metu, ar visa tai sugalvojai, parėjusi namo ir panagrinėjusi anotaciją?
I.G. Kūrėjų minimos sektos ar bendruomenės temos visai neradau. Pats spektaklis man atrodo fragmentiškas ir tuščias. Galėčiau prieštarauti pati sau, sakydama, kad fragmentiškumas - vienas labiausiai mėgstamų šiuolaikinės choreografijos metodų, kur atskiri spektaklio vaizdai, garsai, mintys turėtų skatinti žiūrovo asociacijas, o šios jungtųsi į bendrą pynę. „Su(si)tikime“ taip nėra. Vaizdinių fragmentų užtaisas pernelyg silpnas, jis neprasiskverbia iki jausmų. Spektaklio pabirumas verčia nagrinėti, spėlioti, bet ne patirti. Galvoti, o ne jausti.
R.O. Nenorėkim, kad konkretus spektaklis paklustų kažkokioms taisyklėms ar bendriems dėsniams. Jis toks, koks yra. Argi blogai galvoti?
I.G. Gerai, pagalvokim, kokią funkciją „Su(si)tikime“ atlieka, tarkime, muzikantai?
R.O. Groja. Bet jie su specifiniais gėlėtais būtent šito spektaklio kostiumais. Jie reginio centre. Jie dalyvauja, groja gyvai, ne įrašas skamba. Tačiau, kokie jų vaidmenys, koks jų buvimo spektaklyje ar rituale krūvis? Neturiu atsakymo.
I.G. O koks šokančių savanorių moterų vaidmuo, koks to vaidmens krūvis? Na gerai - raganos, laumės... Vėlgi - tai funkcijos, tačiau neprisodrintos turiniu. Tik įvaizdis.
R.O. Panašiai pasakyčiau ir apie Gediminui Rimeikai tekusį vaidmenį - jis įdomiai sugalvotas, vaizdas sukurtas, bet turinio visai spektaklio valandai pritrūksta. Artistas neturi medžiagos vaidinimui, o visą laiką yra scenoje, t.y. žiūrovų akiratyje.
I.G. Tas spektaklio ir jo vaidmenų, tiksliau - įvaizdžių bergždumas priklauso nuo dramaturgijos ir režisūros. Manau, kad „Su(si)tikimo“ problema - jungtys. Silpnos, pernelyg paslėptos, neišreikštos jungtys.
R.O. Todėl žiūriu ir svarstau - kas čia vyksta, ką jie man nori pasakyti ir kas visas tas raganas, muzikantus, transvestitą, raumeningąjį kūną, paauglišką moterį, orgazmus ir frigidiškumą, dainas, šokius, malkas ir net žuvis sieja? Neabejoju, kad kūrėjai į „Su(si)tikimą“ krovė daug aktualaus, prasmingo turinio ir daug fizinių jėgų, - tačiau jų kūrinys liko ne tik pabiras, bet ir uždaras, nebendraujantis su žiūrovais, neįtraukiantis - nors fiziškai artistai bendrauja su žiūrovais kone ištisai: kreipiasi, kalbina, ragina.
I.G. Nemaža dalis žiūrovų nori eiti į spektaklius, kad gerai praleistų laiką, apsipalaiduotų, gal net užsimirštų nuo rutinos ir kasdienių problemų. Viskas gerai, jie turi teisę. Tačiau puikiai žinome, kad lengvo turinio spektakliai pernelyg greitai priartėja prie komercinių renginių, o čia jau kyla pavojus menui, turinčiam artikuliuoti nepatogius klausimus ir kelti visuomeninius skaudulius. Nesakau, kad „Su(si)tikimo“ turinys yra lengvas - jis turi pagrindą, temas, savotišką kryptį. Tačiau tai, ką pamatome scenoje, tas fragmentiškumas be jungčių tarsi priartina „Su(si)tikimą“ prie lengvo turinio TV programų, kurias greitute perjunginėjame, norėdami atsiriboti nuo sunkių, protą ir širdį slegiančių minčių.
R.O. Spektaklis patraukia ir vėl praranda žiūrovų dėmesį, prailgsta, išskyrus kelis epizodus, o jie tyko pabaigoje. Vienas - Gedimino Rimeikos dainavimas, kai jis jau perdavęs savo suknią ir raštuotas pėdkelnes belytei Airidos Gudaitės paauglei, kai jau įvykęs vyro-gyvūno ir moters-daikto duetas. Stoišką neviltį girdžiu tame dainavime. O pagaliau - interpretuok, kaip tavo sielai artimiau, nes per tą dainą jau nebesi šalia spektaklio, jau nebespėlioji, o gyveni kartu. Ir tada...
I.G. Ir tada tas personažas suranda auką, o mes tampame liudininkai... Mane jaudina žiūrovės, kuri sutinka tapti auka, psichologinė būsena. Juk ji, pasiryždama dalyvauti veiksme ir patikliai ištiesusi ranką artistui, nežino, koks bus jos vaidmens turinys.
R.O. Nė vienas to nežino, kai sutinka dalyvauti interaktyviame vaidinime ir įeina į sceną. Neslėpsime, kad kalbėjomės su aktoriais ir išgirdome, jog per repeticijas aukos vaidmenį prisiimdavo kuri nors iš savanorių, ir jos reaguodavo skirtingai: viena likdavo rami, kita apsiverkdavo - nes vis dėlto visų akivaizdoje staiga patiri totalią išdavystę, pasmerkimą ir abejingumą.
I.G. Kai kažkas iš žiūrovų turbūt spontaniškai pajuokavo „ar padegsite?“, man buvo koktu. Spektaklis pasiekė emocinio paveikumo viršūnę, bet - kokia kaina? Ar ji galima? Ar etiška? Tikrai ne.
R.O. Niekas nepasipriešino nežmoniškam ritualo veiksmui, neišardė jo. Dalyvavo arba stebėjo, gal net linksminosi it vakarėlyje. Tada supranti dar vieną spektaklio ydą: kūrėjai nenustatė žaidimo su žiūrovais taisyklių. Ar žiūrovams čia skirta daryti vien tai, kas dalyvių pasiūloma, ar jie turi teisę spręsti ir lemti spektaklio - ypač jo finalo - eigą? Ar, nusprendę pasipriešinti tam, kas siūloma, žiūrovai sugriautų spektaklį - ar nenuspėjami žiūrovų elgesio variantai kūrėjų numatyti ir net provokuojami?
Tai „tik“ spektaklis ir nieko realiai baisaus nebūtų įvykę, bet gal palinkėkime visam „Su(si)tikimui“ tapti tiek turiningam, kaip jo finalas. Žinoma, be aukų ir be žalos dalyvaujančių psichikai.
