„Sirenų“ festivalis: „Švarus miestas“
Yra skirtumas, ar nusispiri batus prieš šokdamas į upę maudytis, ar nusiauni prieš krisdamas į upę mirti dėl savo rasės. Pirmu atveju tu - turintis teisę į naudojimąsi krantine, upe, galų gale - batais, šitas pasaulis tau - nuosavas. Antruoju - tu neturi teisės ne tik į krantinę: tau nepriklauso net tavo paties istorija, nes toji istorija užfiksuota kaip sistemos gedimą rodantis ūžesys.
2005 m. Budapešte, ant Dunojaus kranto, buvo „padėta“ 60 surūdijusių geležinių batų porų (skulptoriai Gyula Pauer ir Can Togay, angl. Shoes on the Danube Bank), skirtų įamžinti 1944-1945 m. čia vykdytas masines žydų žudynes. Prieš mirtį aukoms būdavo liepiama nusiauti - batai kainavę nemažus pinigus, tad iš jų naciai dar planavo užsidirbti. Kitaip tariant, batai laikyti vertingais, atvirkščiai, nei jų nešiotojai žydai.
Apie panašią - tik ne žydų, o imigrantų - batų, dėl skirtingų priežasčių likusių krantinėje, skirtį kalbama spektaklyje „Švarus miestas“ (tyrėjai, tekstų autoriai ir režisieriai - Anestis Azas ir Prodromos Tsinikoris), atidariusiame šių metų „Sirenų“ užsienio programą. Tie, kurie nusiauna savo noru, yra švarūs, tikrieji, vertingieji tautos priklausiniai. Tie, kuriems batai radikalių dešiniųjų jėgų įsitikinimu turėtų būti nuauti, yra šalies šiukšlės, teršiančios grynąją tautinę balą.
Dokumentiniame spektaklyje, vaizdžiai tariant, eksponuojamos penkios poros moteriškų batų. Tai - Atėnuose valytojomis dirbančių imigrančių iš Filipinų, Moldovos, Albanijos, Pietų Afrikos ir Bulgarijos asmeninės istorijos: išsižiok ir parodyk, ar sveiki dantys; padainuok graikišką abėcėlę; pamiršk savo vaiko koją, įstrigusią tarp autobuso durų; įrodyk, kad esi Žmogus, bet atmink, kad šiuo atveju Žmogaus Veidui turi būti būdingi graikiški bruožai. Sąlygų (iš)gyventi trūkumas, baimė dėl gyvenimo be dokumentų, draudimo antspaudukai kaip tavo vertės įrodymas, palikti vaikai ir tėvai, ambicijų praradimas ir miesto valymo operacijų siaubas spektaklyje reprezentuojami akcentuojant šiandieninio fašizmo apraiškas. Fragmentiški naratyvai, kuriuose įvairiomis kryptimis atskleidžiamos šalies svetimkūnių jausenos, iliustruojami trumpomis mizanscenomis, pagyvinami dainomis, šokiais ir autentiška vaizdine medžiaga.
Būtent ši - svetimkūnio - kategorija spektaklyje eksploatuojama labiausiai: prasidėjęs su atvykimu į nesavą šalį, nepažįstamą bendruomenę, svetimumas plinta, kol tampi svetimas pats sau, nes užimama padėtimi prieštarauji savo prigimčiai, galų gale - susvetimėji ir su savo tėvyne, su kuria ilgainiui ryšys nutrūksta. Nepriklausymas šiai žemei yra pagrindinis bruožas, pagal kurį esi vertinamas aplinkinių: imigrantas - taip apibrėžiama tavo anatomija, biografija, psichologija, sociologija ir priežastis, dėl kurios gatvėje turi jausti lėtinę baimę, kurstomą fašistiškai nusiteikusių organizacijų. Jų tikslas - išvalyti savo šalį - gretinamas su valytojos šluota: švaros sąvoka iš teigiamos pereina į antžmogišką.
Svarbiausia spektaklyje - dramaturgija (dramaturgė - Margarita Tsomou), visų pirma atliekanti informacinę funkciją, pristatanti Graikijos šiuolaikybę visuomenės atskirtųjų akimis. Penkios imigrantės į publiką kreipiasi kaip į svečią nuosavuose namuose - jos kalba natūraliai, be patetikos, aštrinimo, didinimo. Tam, kad dokumentinė medžiaga būtų kuo tiksliau išartikuliuota, atrodytų, visai nereikalinga nei scenografija (scenografė ir kostiumų dailininkė - Eleni Stroulia), nei rekvizito ir situacijų vaidybinis „apžaidimas“. Tai, kad šios valytojos vis nueina palyginti rūbų, pavalyti baldų, pašluoti grindų ir pamasažuoti lėlės, kitaip tariant, pavaidinti savęs, ne tik neduoda spektakliui svorio, bet tik be reikalo nukreipia žiūrovo akis nuo valytojų akių, lūpų, gestų, kūno motorikos, kurie čia yra savipakankami. Juk jei į batus Dunojaus krantinėje šiandien dėl meninių tikslų įliptų žydai, skulptūros poveikio jėga žiūrėtojo sąmonėje gerokai susilpnėtų - vien dėl to, kad šis įlipimas būtų suvaidintas, o žiūrovo mėginimas atkurti istorinę tikrovę - sunaikintas.
Jei Oskaro Koršunovo „Išvaryme“ teatro forma pasiteisino kaip įrankis atkurti imigrantus supančią sociokultūrinę aplinką, tai čia žiūrovas veikiamas per patį nuoširdumo, autentiškumo faktą. Didžiulis tikrovės koncentratas tarytum užspaudžia akis ir verčia atstumti teatro veržimąsi į sceną - žiūrovas dirba atvirkščią darbą ir bando nuvalyti visą teatrališkumo sluoksnį, kad priartėtų prie basų moterų kojų. Būtent tos kojos, iš tiesų minančios Atėnų gatves ir turtuolių namų grindjuostes, čia yra įdomiausios - pats mynimas, pati kojos forma, patys batai.
Ryškiausios vizualinės kategorijos - nuostabiai didelė bulgarės nosis, žaviai siauros filipinietės akys, be galo graži afrikietės šypsena, it sniegas žili albanės plaukai ir lengvas dainuojančios moldovės judesys galva: šie veidai - tikroji spektaklio scenografija ir turinys, o juos įrėminantys prijuostėmis nedengiami drabužiai - ženklas pagaliau sulauktos pagarbos ir fakto, kad šie kūnai vis dėlto turi vardus. Būtent dėl to tokios veiksmingos atrodo trys valytojų atliekamos dainos: nesustatyta, natūrali choreografija leidžia susvarbinti pačius kūnus, veidus ir judesius - kaip savaime reikšmingą ir be galo iškalbingą žmogiškumo faktą. Ryški dviejų valytojų vokalo maniera - taip pat simboliška: tai - ne tik balsas, bet ir teisė į balsą.
Tai, kad „Švarus miestas“ atsirado šiuo, paūmėjusio bėgimo iš savų šalių laiku, yra labai svarbu: kalba apie esminius šiandienos pasaulio „ūžesius“ ir kvietimas pasimatuoti imigrantų, pabėgėlių sandalus - tam, kad atsikimštum ausis ir atsisuktum pažvelgti, kas lieka už nugaros. O ten - pati stipriausia kova už gyvenimo paprastumą, už galimybę turėti buitį, butą, kėdę, stalą ir šviestuvą, už teisę į nuosavą istoriją ir vaikščiojimą krantine lygiomis gretomis su kitais pasaulio vaikščiotojais.
