Kinas ir teatras mezga darnią, lyg savaime suprantamą draugystę. Kamera nekonkuruoja dėl žiūrovo žvilgsnio, o scena pati keletą kartų mandagiai užleidžia jai vietą.
Negalima neigti, kad kiekvieno gyvenimas karantine tapo ypatingu laikotarpiu jį patyrusiam žmogui. Tačiau ne kiekviena patirtis siūlo pakankamai medžiagos sceninėms interpretacijoms.
Spektaklyje ir pjesėje atsiskleidžia manipuliacijų galia ir tai, kad kartais žmonės neturi nieko, išskyrus valdžią kitiems.
„O jeigu genijus slepiasi tarp visuomenės atstumtųjų?“ diskursas čia nesuskambėjo. <...> Vietoj nuostabių nuotykių spektaklyje labiau žibėjo nuostabūs aktoriai ir nuostabi muzika.
Nepaisant to, kad spektaklis paremtas dokumentine medžiaga, čia didesnį įspūdį kuria jauki atmosfera, dinamiška muzika ir mirksinčios (jūrinės?..) šviesos.
Spektaklis, kaip obuolį iš Sančo Pansos kišenės, sukramsnoja pusiausvyrą tarp svajonės ir tikrovės ir pasileidžia į žiūrovus apsiginklavęs kategorišku imperatyvu tikėti.
Spektaklis „Valia“ publikai nuolat smūgiuoja vizualiai – aitrūs, paryškinti vaizdai rašytojo tekstą ir mintį slopina. To Vasilijaus Šukšino diegiamo šiurpo ir gailumo, deja, nepajutau.
Pirmiausia reikėtų kalbėti apie aktorių darbus, kurie lengvumo pojūtį paverčia apčiuopiamu. Atrodo, kad aktoriams buvimas scenoje – ir šventė, ir žaidimas, ir savotiškas flirtas su publika.
Atrodo, jog vizualiai permąstydamas „Don Kichotą“, Adomas Juška neperžengia žiūrovų salės ribų, t. y. režisierius neklausia paties Cervanteso ar jo išauginto Don Kichoto – kam visa tai?
