Kantatoje „Carmina Burana“ akistatą su tikrove, pilną žmogiškų ir globalių veiksnių, išgyveno pustrečio tūkstančio žiūrovų, ir kiekvienas galėjo garsuose bei vaizduose atpažinti savąją realybę.
Tada tikrai išgyvens vien tarakonai – jie yra atsparūs radiacijai. Tai, kas liks iš [i]Homo sapiens sapiens[/i] turbūt ras vietą įdomybių kambariuose arba žmonių muziejuose. Nykstančios rūšies vieta yra narve.
Dulkės yra skirstomos į toksiškas, buitines ir degias. Tačiau kokiai kategorijai priskirti jomis virtusias Holokausto aukas, nugulusias istorijos puslapiuose bei artimųjų prisiminimuose?
Keista ir įdomi Jono Kuprevičiaus pozicija. Jis tarsi per sprindį pakilęs nuo aktualių temų, populiarių klausimų, jo darbe nerasi didaktikos ar moralizavimo. <…> Jauti ir aistrą, ir azartą.
Katalonijos trupės „Agrupación Señor Serrano“ spektaklio „Kalnas“ centre – tiesos koncepcija, kuri kvestionuojama ir filosofiškai, ir atvirai demonstruojant manipuliacijų mechanizmus.
Čechovo pjesės teksto beveik nėra, vyrauja dailininko žvilgsnis ir į vaizdinių kalbą išversta dramaturgo kūrinių esencija: veikėjų būties nuovargis, viltys ir jų žlugimas bei bandymas vėl prisikelti.
Naujosios „Dezdemonos“ choreografija integruota į režisūrinį audinį – tai jau atpažįstamas Cholinos braižas, kai kuriomis judesių detalėmis primenantis ankstesnius jos spektaklius.
Nacionaliniame dramos teatre norėčiau dar sudėtingesnių spektaklių – apie Kafką nesužinojau nieko naujo, ko jau nebūčiau žinojusi. Bet pasigrožėjau puikia vaidyba.
Kaip ir kituose Artūro Areimos kūriniuose, „Arti“ jungiasi brechtiškas atsiribojimas ir emocijų purslai, kuriais režisierius tarsi žadina, jo supratimu, miegančią publiką.
