Tą pačią dieną, kai Vilniaus Menų spaustuvėje buvo vaidinamas Kauno kamerinio teatro spektaklis „Diena ir naktis“, „Lietuvos ryte“ pasirodė straipsnis apie mokslinius tyrinėjimus, kuriais bandoma suprasti, kaip veikia atmintis ir galbūt greitai bus įmanoma ištrinti blogus žmonių prisiminimus. Lieka tik klausimas, ar išties individas be tam tikrų atsiminimų liks asmenybė ir ar tikrai traumos, kaltės jausmai, patirti tėvų, iš tiesų nepersiduos kitoms kartoms.
Lenkų režisierius Krzysztofas Warlikowskis, viešėdamas Vilniuje 2004 m. „Sirenų“ festivalyje, kalbėjo apie būtinybę jaunajai kartai kalbėti apie istoriją ir jos skaudžias vietas. „Reikia atsakyti sau į sunkius klausimus. Pavyzdžiui, ką lenkai padarė žydams? (...) Aš nuo to nebėgu, aš kalbu. (...) Ir tada su manimi galima kalbėti apie tai (...), o ne apie tai, ką nori papasakoti šitie pavargę tėvai ir seneliai“ (žurnalas „Teatras“, 2004, žiema). Pagaliau, regis, ir mes tam subrendome - Daivos Čepauskaitės pjesę „Duobė“ (pervadintą į „Diena ir naktis“) vertinu kaip pirmąjį žingsnį šia linkme teatre. Ryžtas dar nereiškia kokybės, ir pjesė man labiau primena tiesiog gerą schemą, nuo kurios galėtų būti pradėta rašyti pjesė - personažai apauginti niuansais, o pasaulis - detalėmis. Tačiau net ir pagal tokią ją galima buvo sukurti nutolusį laike pasaulį, o ne teatrą, apgyvendinti sceną kone - maximum, bet apie principą kalbu - Bruno Schulzo personažais iš legendinės Theatre de Complicité „Krokodilų gatvės“ (juk vaistinės erdvė!), kurioje viskas atgytų ir įgautų tikresnio, o ne „teorinio atsiprašymo“ lygmenį. Psichodramos principas iš siužetinio lygmens galėjo persikelti į scenos ir salės dialogą, bet apmaudžiausia Kauno pastatyme buvo tai, kad laike nutolusio teatro priemonės užmušė pačią temą.
Dėl Mariaus von Mayenburgo pjesės „Akmuo“, kuri lietuviškąją premjerą išvydo kitą dieną, abejoti nereikia: kinematografo montažo principu šokinėjama laike, frazės iš 1935 metų ataidi 1993-aisiais ir atvirkščiai („1935 m.: MICĖ: Tik norėjau sužinoti, ar jums čia patinka, nes būtų liūdna, jei mes išsikraustysim, o jums visai čia nepatinka. 1993 m. HEIDRUN: Taip, žinoma, man čia patinka. ŠTEFANI: Nes būtų tikras absurdas: mums liepia išsikraustyt, o jums čia visai nepatinka.“). Taip kuriamas cikliškas laikas, istorija kartojasi neišvengiamai, nes problemos vis lieka neišspręstos, vis dar kažkas meluoja apie nusišovusį - ar netyčia rusų nušautą? - senelį, gal didvyrį, o gal niekšą, apie altruistiškai išgelbėtus, o gal su nauda sau išvežtus žydus ir atitekusį jų namą. Trys kartos siūlo įvairias versijas, ir giminės/šalies atmintyje kapstosi namudiniai archeologai. Akmuo, mestas į žydų-nebe žydų langus, lygiai taip pat gali tapti mitologiniu - kas žino, gal ir jis tik paprasta grindinio dalis, kažkieno paversta legenda?
Retai taip jau buvo, kad spektakliai kalbėtųsi vienas su kitu, bet šį sezoną aktyviausi tampa Nacionalinio dramos teatro pašnekesiai tarp scenų: LNDT užėmus kritiško komentatoriaus poziciją, „Visuomenės prieše“ užnuodytas vanduo su naftos prieskoniu atiteka iki pasakiško (pagal žanrą) Paryžiaus („Ir vėl viskas bus gerai“), o Jūratės Paulėkaitės išgriauta Stokmanų namo (ir senos teatro kalbos) siena jau „anfasu“ matoma išversta ir „Akmenyje“.
Laura Luišaitytė kuria įtaigią keliaprasmę scenografiją: namo siena su dygliuota viela tampa ir Berlyno miesto, jo mito dalimi, sodo rododendras žydi taip, kaip „dega miestas“, tapetai slepia ir buvusį-dingusį pianiną, ir užrašus ant sienų (o drauge tapetai ir radijas primena nacių „genezę“ - savotiškas atsisveikinimo mostas „Helverio nakčiai“). Visa kita erdvė atitenka tiesmukam iliustratyvumui - kauburėliui su besikeičiančioms vėliavėlėms (SS, VDR, ES), dainoms iš legendinio „Friederichstadtpalast“, Beethoveno devintajai ir itin prastam pačių aktorių dainavimui.
Agnius Jankevičius atsisakė skubraus trumpų scenų montažo, jas sujungdamas ir tai teisindamas dramaturgo (ir režisieriaus!) Mayenburgo nesirūpinimu aktoriais, jų organiškumu. Sutikčiau su viena išlyga - lietuvių aktoriais, bet anaiptol ne visais. Vaivai Mainelytei laiko nenuoseklumas netrukdo kurti orios, bet iš tiesų - visą gyvenimą slepiančios tiesą Vitos portretą. Jos santūrumas pokalbiuose su dukra Heidrun (Nelė Savičenko) ir žyde Mice (Agnė Ramanauskaitė) leidžia ir šioms veikėjoms atsiskleisti, rasti motinoje ir paspirtį, ir amžiną priešpriešą, ir - ypač Micės atveju - kurti dar santūresnį, lyg sulaikytas kvėpavimas dramatizmą: puikus duetas su Agne Ramanauskaite.
Tačiau tokios retos scenos atsitinka antroje spektaklio dalyje, kada pavargsta ne veikėjai, o aktoriai, ir kalba jau kloja natūralius loginius kirčius. Šis spektaklis, regis, netyčia išduoda režisieriaus norą, kaip papasakoti istoriją, kad jos nesuprastum. Kaip visą veiksmą tiek sodriai prifarširuoti judesių, riksmo, bėgiojimo - kad tik neišgirstume dramos. Nuo pat pirmos šokio scenos žodžiams į priekį užbėga teatrališkumas ir vaidybos rezultatyvumas. Nežinia kodėl komiškos pozos. Intonacija, bet ne tekstas. Kad būtų viskas šiuolaikiškiau (?), bet, spėju - nes nepasitikima dramaturgo istorija, - kartais adresatu tampa ne veikėjas , o žiūrovai. Įspūdis, tarsi režisierius pamiršo teatro paradoksus, ir tiesmukai griaudamas ketvirtąją sieną, ją tik dar labiau sustiprina (per „režisūros“ priemones pamirštama istorija). O garsiai rėkiamas žodis tampa intencija ir intonacija, bet ne prasme, nes šią gožia riksmas. Ypač kai publika „imama decibelais“ nuolatos. Paguoda režisieriui - jis lietuvių scenoje ne vienišas. Tikriausiai tai vadinama mokykla.
Todėl pakankamai intensyviai judėdami, bet be dramaturginio krūvio (išskyrus finalą) lieka Pauliaus Tamolės Volfgangas, vaikščiojimo ir nepasitenkinimo funkcijas atlieka Gabrielės Malinauskaitės Hana. Monika Vaičiulytė apskritai kuria vaidmenis 150 procentų (tarsi tai būtų sporto rungtys), bet kažin ar pagrįstai jos Štefani rodoma kaip ne vien identiteto krizės apimta hiperaktyvi paauglė, vaikystėje aiškiai turėjusi psichikos sutrikimų.
Iš tiesų identitetas čia yra rimta drama, kurią aiškiausiai atskleidžia Heidrun, nepatenkinta savo vardu, nes vardas - tavo pamatas. Namas taip pat turėtų toks būti (kas jame gyveno, kas į jį remiasi?), bet spektaklyje tiek buitiškos ir vienplanės vaidybos laiko sampratos, be epiškumo pojūčio (tam dramaturgas ir skaldė pjesę į trumpus epizodus, kurdamas laiko fragmentiškumą ir siūlydamas aktoriams atsiriboti), kad aiškiausiai skamba tik namo pardavimo istorija. Tarsi aktualiausias čia būtų žydų turto grąžinimo klausimas. Esminė tema apie atmintį ir slepiamą tiesą, apie vienos kartos kaltę ir kaip ji išauga į traumas kitoms kartoms, išsitrynė. Nes atmintis susijusi su laiku, kuris nėra vien embleminės vėliavėlės, marškinėliai ir dainos, bet kur kas skausmingesni egzistenciniai išgyvenimai, kurie - regis, režisierius įsitikinęs, - vyko tik VDR teritorijoje.
Mokslininkai galėtų liautis tyrinėję: mūsų teatras seniai atrado tą traumas blokuojančią tabletę.
