Jie miršta, bet jų niekas kaip reikiant neišklausinėjo. Nepaklausė, ką mes išgyvenome... Apie mirtį žmonės nenori klausytis. Apie tai, kas baisu... Bet aš jums papasakojau apie meilę... kaip aš mylėjau.
Liudmila Ignatenko, žuvusio ugniagesio Vasilijaus Ignatenkos žmona
Kandesnis apžvalgininkas ar koks nors feljetonų meistras tikrai turėtų malonumo aprašinėdamas balandžio 30-osios vakarą Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Pradėtų tikriausiai nuo didžiulės iškabos ant teatro fasado, grėsmingai klausiančios: „Ką mes padarėme, kad Nadiežda Savčenko nenumirtų?“. Paminėtų, be abejo, iš susijaudinimo neadekvačias naujojo teatro vadovo Lino Zaikausko kalbas apie tai, kad dabar, po šio vakaro, Panevėžys išgarsės visame pasaulyje, nes nuo Žečpospolitos laikų (!) tai yra tik ketvirtasis Nobelio premijos laureato apsilankymas Lietuvoje... Atkreiptų dėmesį į ne visai vykusį pokalbio su nobeliste Svetlana Aleksijevič moderavimą. Pastebėtų graudų disonansą tarp kuklios rašytojos laikysenos ir visos tos provincialios pompos. Galbūt pasitelktų frazeologizmą „kaip aklai vištai grūdas“, kalbėdamas apie šį išties išskirtinį vizitą ir apskritai „Černobylio maldos“ atsiradimą Juozo Miltinio dramos teatro repertuare.
Bet man nekyla noras nei ironizuoti, nei apgailestauti, nei piktintis. Džiaugiuosi dėl to, kad teatrui pavyko prisikviesti šią pasaulinio lygio intelektualę, ir dėl to, kad naujasis Lino Zaikausko spektaklis galbūt daliai žiūrovų padės atrasti Svetlanos Aleksijevič kūrybą. Tiesa, iš karto reikia pasakyti - o dėl šito jau galiu apgailestauti, - neatskleis jos visiškai, viso jos gylio ir, jei norite, polifoniškumo, už kurį ji ir buvo apdovanota Nobelio literatūros premija. Galbūt tai ir nebuvo spektaklio užduotis (čia vėl turiu užčiaupti savyje „juodąjį“ kritiką, bepratariantį: „Kažin, ar visą knygą režisierius perskaitė?“...), vis dėlto paprastesnį sprendimą vargu ar galima įsivaizduoti: iš „Černobylio maldos“ paimtas pats pirmas pasakojimas, elektrinės gaisrą likvidavusio ugniagesio našlės prisiminimas, kurį, nepraleisdama beveik nė žodžio, jautriai ir, sakyčiau, labai pagarbiai perteikia aktorė Eglė Špokaitė. „Vienišas žmogaus balsas“ - vienas emociškai paveikiausių visoje knygoje. Čia pat galiu pati sau paprieštarauti: o argi globalios katastrofos negalima parodyti per vieno žmogaus asmeninę tragediją? Galima, kodėl gi. Tačiau tam reikia turėti didžiulį apibendrinimo arba, paprastai sakant, meninį talentą. Aleksijevič knygoje Liudmilos Ignatenko pasakojimas yra vienas iš daugelio „balsų“. Labai nuoširdus, jaudinantis, galbūt nemažai ir atskleidžiantis apie nelaimės mastą, jos aplinkybes, tačiau vis dėlto vienas iš daugelio. Visų pirma tai yra asmeninė jaunos moters, praradusios mylimą vyrą, tragedija. Tikriausiai ji daug kuo nesiskirtų nuo kitų, jei vyras būtų mirtinai sužeistas kare arba mirtų nuo vėžio. Žinoma, istorija papasakota subtiliai ir labai paveikiai: čia jau Aleksijevič meistriškumas interviu paversti literatūra, dokumentą - ne tik istorine, bet ir menine tiesa.
Vienaip šis vienišas balsas suskamba Aleksijevič knygos polifonijoje, kitaip - iš jos ištrauktas ir „įgarsintas“ didžiojoje Panevėžio teatro scenoje. Knygą „Černobylio malda“ įrėmina du „Vieniši žmogaus balsai“, abu mylimų vyrų netekusių moterų, nesitraukusių nuo pasmerktųjų iki paskutinio jų atodūsio ir, kaip sako likviduotojo našlė Valentina Panasievič, pažvelgusių net toliau mirties. Tačiau abiejų moterų kalbėjimas yra skirtingas: Ignatenko prabyla, regis, pirmą kartą, anksčiau ji, sako, negalėjusi kalbėti. Ir kalba ji ne tam, kad paliudytų kokią nors tiesą, o kad galėtų sugrįžti į laiką, kai ji dar buvo su mylimuoju, pabūti, pagyventi tame laike. Tuo metu Panasievič prataria: „Ne, ne, nebijokit, verkti nebemoku. Noriu kalbėti...“ Išgyventi ir liudyti - du skirtingi išeities taškai, diktuojantys ir skirtingas teatrines prieigas. Linas Zaikauskas renkasi pirmąją, natūraliai lietuvių teatrui artimesnę.
Eglė Špokaitė į sceną - dirbtiniu baltu kailiu išklotą vaikų kambarį - įžengia ne kaip aktorė, kuriai svarbu papasakoti Liudmilos Ignatenko istoriją, o kaip pati Liudmila Ignatenko. Kaip svarbu, kad žiūrovai tuo patikėtų, rodo ir sufalsifikuota vestuvinė nuotrauka, kurioje - žuvęs ugniagesys Vasilijus Ignatenko ir Eglė Špokaitė (originali Liudmilos Ignatenko vestuvinė nuotrauka čia). Aktorė gana tiksliai perteikia gedinčios moters būseną. Kalba ji tyliai (į mikrofoną), su pauzėmis, vis nurydama ašaras. O tikslus emocijos įkūnijimas, kaip žinia, sukelia emocinį publikos atsaką.
Atsvarą šiai fikcijai siūlo ekranas, kuriame kartais kaip teksto iliustracijos rodomos archyvinės nuotraukos (spektaklio scenografijos ir vaizdų projekcijų autorė Margarita Misiukova). Bet vien dokumentais spektaklio kūrėjai nepasitiki. Todėl ekrane atsiranda ir „meninių“ iliustracijų: švytintis pieno sūkurys, radiaciją spinduliuojantis apelsinas ir pan. Taip pat ekrane išryškinamos svarbiausios frazės, o kai rodyti nėra ką, matome filmuojamą aktorės veidą. Tokį mokyklinį medijų panaudojimą galbūt būtų galima pateisinti tuo, kad spektaklis rodomas didžiojoje salėje, nors prašyte prašosi kamerinės erdvės.
Kita vertus, gal tame galima įžvelgti ir šiokią tokią koncepciją. Iš dalies ekranas spektaklyje naudojamas kaip altorius arba memorialinė lenta. Ir visą spektaklį galima laikyti savotišku atnašavimu, žuvusiųjų pagerbimu. Spektaklio kūrėjai, be abejo, turi teisę į tokį požiūrį. O norintiems ne tik baisėtis ir užjausti, bet ir suprasti, teks atsiversti Svetlanos Aleksijevič knygą.
